LSDP Renginių kalendorius

Naujausi dokumentai

LSDP programa

\Priimta 2009 m. kovo 7 d. LSDP XXIX suvažiavime

ŠI LIETUVOS SOCIALDEMOKRATŲ PARTIJOS PROGRAMA YRA JOS DEMOKRATINIO SOCIALIZMO PRINCIPAIS IR VERTYBĖMIS GRĮSTAS POLITINIS PASIRINKIMAS, KURIANT SOCIALDEMOKRATINĘ LIETUVĄ IR EUROPOS SĄJUNGĄ KARTU SU KITOMIS EUROPOS SĄJUNGOS VALSTYBIŲ NARIŲ SOCIALDEMOKRATINĖMIS PARTIJOMIS, SUSIBŪRUSIOMIS Į EUROPOS SOCIALISTŲ PARTIJĄ (PES).

PROGRAMOS TIKSLAS – PARODYTI LIETUVOS ŽMONĖMS, KAIP ŠIUOLAIKINĖ SOCIALDEMOKRATINIAIS PRINCIPAIS PAGRĮSTA VISUOMENĖS REFORMŲ STRATEGIJA MAŽIAUSIAI SKAUSMINGU KELIU GALI SUKURTI LIETUVOJE KŪRYBINGĄ, ŽINIOMIS IR INOVACIJOMIS GRINDŽIAMĄ SOCIALINĖS GEROVĖS VISIEMS VALSTYBĘ. ŠI PROGRAMA – TAI BŪDŲ IR PRIEMONIŲ VISUMA, SIŪLANTI LIETUVAI SPRĘSTI DABARTIES IŠŠŪKIUS IR NUMATYTI ATEITIES PERSPEKTYVAS.

I. ĮVADAS

1. Lietuvoje įsitvirtino europinė socialdemokratija, atsiradusi Europoje ir Lietuvoje XIX šimtmetyje kaip išnaudojamų žmonių gy nėja nuo agresyvaus kapitalo antihumaniškų veiksmų, feodalinei valstietiškai visuomenei keičiantis į industrinę. Lietuvos socialdemokratai kaip seniausia tautinio Lietuvos atgimimo partija nuosekliai kovojo už tautos nepriklausomybę ir socialinį teisingumą, visada gynė iš savo darbo ar pajamų gyvenančius žmones. Šiandien, kai mūsų industrinė visuomenė virsta informacijos ir žinių kūrybine visuomene, Lietuvos socialdemokratija tampa šios visuomenės etiniu imperatyvu ir vertybine pažangių reformų jėga. Nėra vertybės, didesnės už orų, laisvą ir sąžiningą ŽMOGŲ, darniai sutariantį su VISUOMENE ir APLINKA, iš prigimties ieškantį naujovių – naujų žinių ir informacijos, naujų dvasinių turtų. Materialusis turtas yra tik priemonė žmogaus ir visuomenės problemoms spręsti.

II. MŪSŲ VERTYBĖS

2. LSDP išlieka ištikima Socialistų internacionalo vertybėms, principams ir tikslams. Laisvė, galimybių lygybė, žmogaus orumas, socialinis teisingumas bei solidarumas – mūsų politinės veiklos vertybinės gairės.

3. Mes įsitikinę, kad:

• didžiausia visuomenės vertybė yra žmogus, jo orumas, laisvė, teisės ir pareigos, gyvenimo kokybė, sveikata ir išsilavinimas. Dėl to pasisakome už socialinį teisingumą, taiką, demokratiją ir tvarią aplinką, kurie yra oraus žmogaus gyvenimo pamatas;

• visuomenė turi užsibrėžti demokratinį tikslą – kurti gerovę visiems. Ji pasiekiama keliant visuotinį kultūros, mokslo ir technologijų, švietimo, sveikatos priežiūros, gyvenimo lygį, diegiant aukštesnius gyvenimo kokybės standartus;

• svarbiausias prioritetas – investicijos į žmogų, į visų žmonių (pirmiausia – jaunimo) švietimą, lavinimą, kuriant geras gyvenimo bei darbo sąlygas čia, Lietuvoje.

4. Pritardami Socialistų internacionalo pagrindiniams principams ir vertybėms, laikydamiesi Socialistų internacionalo etikos chartijos reikalavimų, matydami pasaulyje audringai vykstančias ekonomines ir socialines permainas, industrinės visuomenės virtimą informacija ir žiniomis grįsta kūrybine visuomene, siekdami visapusiškos, socialinės demokratijos kiekvieno žmogaus gyvenimo solidarioje, tolygiai besiplėtojančioje visuomenėje, pasisakome už:

• kiekvieno žmogaus, kiekvienos tautos orumą ir laisvę;

• socialinį teisingumą ir galimybių lygybę;

• visų žmonių solidarumą;

• žmogų ir gamtą tausojančią plėtrą;

• informacinę ir žinių visuomenę visiems;

• kūrybinės solidarios visuomenės ugdymą;

• taiką ir žmonijos pažangą be karų, teroro ir prievartos;

• visuotinį užimtumą ir bet kokių žmogaus išnaudojimo formų panaikinimą.

5. Visuomenės nėra sustabarėjusios, visuomeniniai santykiai kinta, dažniausiai neįgaudami aiškios krypties. Kiekvienoje visuomenėje nuolat vyksta diskusijos dėl vertybių. Vertybiniai pokyčiai visuomenėje lydi skirtingų kartų ginčus dėl požiūrio į jas. Ryškėjant vartotojiškoms nuotaikoms dažnai į vertybes kreipiamas per menkas dėmesys. Dėl to atsiranda neigiamų visuomenės gyvenimo apraiškų, apsunkinančių demokratinę visuomenės raidos plėtrą. Visuomenėje turi būti jėgos, užsibrėžusios siekti vertybėmis grindžiamos socialinės gerovės valstybės ir neiškrypstančios iš šio kelio.

6. Mes siūlome Lietuvai socialdemokratinėmis vertybėmis grindžiamą politinę, ekonominę, socialinę ir kultūrinę demokratiją, nes tik esant šių demokratijos formų visumai bus sukurta gerovės visiems valstybė.

7. Kiekvieną visuomenę sudaro skirtingos pasaulėžiūros, skirtingo amžiaus, skirtingų lyčių, tikėjimų bei tautybių žmonės. Jų bendradarbiavimas bus įmanomas tik tuo atveju, jeigu bus gerbiami kitokie įsitikinimai ir nuomonės. Pagarbos ir pakantos mokomasi tik ten, kur vertinimo pagrindas – žmogaus orumas ir laisvas kiekvieno apsisprendimas. Suprasdami vertybinio požiūrio į visuomenės raidą svarbą, mes apmąstome ir teorinius, ir praktinius vertybių, kurias išpažįstame savo kasdienėje veikloje, aspektus.

ŽMOGUS

8. Žmogus – pagrindinė demokratinės visuomenės vertybė. Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs. Žmonėms būdingas tobulėjimo siekis, ypač – dorovinio. Dvasinis dorovinis tobulėjimas, nesvarbu, kildinamas jis iš religinių jausmų ar moralinės nuostatos nedaryti bloga kitam, išlieka giluminiu žmoniškesnės visuomenės stiprybės šaltiniu, didinančiu tolerancijos ribas tarp žmonių ir veiksmingai užtikrinančiu kasdienę žmogaus teisių ir laisvių apsaugą. Žmogaus orumas neliečiamas.

9. Visos teisės ir laisvės kyla iš žmogaus, todėl joks įstatymas, sprendimas, nutarimas, įsakymas ar nurodymas, joks kito žmogaus ar pareigūno veiksmas neturi apriboti šių teisių ir laisvių, negali žeminti ar diskriminuoti žmogaus dėl jo amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, tautybės, rasės, kalbos, kilmės, amžiaus, gimimo vietos, turto, šeimos, religijos, įsitikinimų ar fizinės bei psichinės negalios. Kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę, jeigu pats nepažeidžia įstatymo. Visos teisės ir laisvės yra pirminės. Valstybė – tik šių teisių ir laisvių garantas.

10. Pagrindinis socialdemokratų principas – žmonių lygiavertiškumo principas. Nė vienas žmogus negali būti laikomas vertesniu už kitą, kad ir kokios jis būtų tautybės, rasės, išsilavinimo, religijos, politinių pažiūrų, socialinės padėties.

11. Žmogus gyvena vienybėje su aplinka ir visuomene, ją veikia ir yra jos veikiamas. Jo asmens orumas ir pasirinkimo laisvė geriau pasireiškia tada, kada jis yra materialiai aprūpintas. Dėl to kiekviena demokratinė santvarka turi aktyviai ieškoti sprendimų, padedančių sukurti sąlygas, neleidžiančias žeminti žmogaus orumo, skatinančias jo galimybių įgyvendinimą.

LAISVĖ

12. Žmogaus dvasios laisvė yra esmingiausia žmogaus savybė, kurios negali sutrypti jokia prievarta. Žmogus net jo orumą žeminančiomis sąlygomis etiniu požiūriu yra laisvas. Laisvės nėra ten, kur asmuo negali pasirinkti, atsiriboti nuo bet kokios priklausomybės. Materialiai ir dvasiškai nepriklausomas individas gali ugdyti savo sugebėjimus, išreikšti savo laisvą pasirinkimą. Žmogaus laisvė nesuderinama su diktatūros, totalitarizmo, religinio fundamentalizmo ar radikalaus nacionalizmo propagavimu. Pagrindinis kelias kurti laisvų žmonių visuomenę yra demokratijos kelias.

13. Nepaneigdami Lietuvos kultūrinio paveldo ir tradicijų, mes kviečiame visus šalies žmones kartu kurti visuomenę, kurioje būtų gerbiamas kiekvieno žmogaus politinis, ekonominis, socialinis ir kultūrinis pasirinkimas.

SOCIALINIS TEISINGUMAS IR GALIMYBIŲ LYGYBĖ

13. Socialinis teisingumas reiškia lygias galimybes visiems. Vienodos visuomeninio gyvenimo pradinės galimybės, lygybė įstatymui dar neužtikrina nei lygybės, nei teisingumo. Socialinis teisingumas reikalauja lygaus dalyvavimo, skirstant ir vartojant tiek materialines, tiek socialines gėrybes bei paslaugas. Tačiau teisingumas reikalauja atlyginti kiekvienam už darbą pagal jo rezultatus. Formali lygybė įstatymams negali atsverti realios nelygybės. Žmonės yra skirtingų gabumų ir įgūdžių, nevienodai darbštūs ir išsilavinę, laikosi įvairių papročių ir tradicijų.

14. Socialdemokratų ekonominės, socialinės ir kultūrinės politikos pagrindinis uždavinys – sudaryti sąlygas individų gabumams atsiskleisti ir juos panaudoti bendrai socialinei gerovei kurti bei asmenybės poreikiams tenkinti. Socialinis teisingumas reikalauja šalinti asmens diskriminaciją, padėti žmogui, turinčiam fizinių, protinių ar socialinių trūkumų. Lygybė pripažįsta visų žmonių vertę ir yra asmens raiškos pagrindinė sąlyga.

15. Laisvė, socialinis teisingumas ir lygybė nėra priešybės, tik asmens ar visuomenės vertybių suma. Šiandienio globalizacijos veikiamo pasaulio plėtros ir ją lydinčių sunkumų kontekste kaip niekad svarbiu veiksniu tampa lygybė tarp žmonių, tautų, skirtingų rasių, etninių bei religinių grupių, nes tik tai gali užtikrinti tvarią pasaulio plėtrą. Lygios galimybės turi būti užtikrintos ir skirtingų lyčių atstovams, kad visuomenėje, atskiruose jos sluoksniuose būtų išgyvendinta dar gaji moterų diskriminacija.

SOLIDARUMAS

16. Žmogus rinkos sąlygomis turi būti solidarus su kitais žmonėmis. Solidarumas – tai būdas apsidrausti nuo neigiamų veiksnių ir galimybė užtikrinti veiksmingą asmeninių teisių gynimą per socialinį dialogą. Solidarumo įgyvendinimo priemonės yra kompleksinės. Jos apima mokesčių ir finansų sistemos svertus, rinkos reguliavimo mechanizmus socialinės gerovės reikmėms, socialinės politikos instrumentus, taip pat remiasi tautos tradicijomis, solidarumo ugdymo sistema bei visuomenės švietimu solidarumo dvasia. Solidarumą įgyvendina ir profesinės bei darbdavių organizacijos, vartotojų asociacijos, kooperacijos sąjūdžiai, taip pat kitos sąjungos, galinčios suteikti darbo, sveikatos ir socialines garantijas.

17. Be solidarumo ir tolerancijos negali būti jokios žmoniškesnės ir žiniomis bei inovacijomis grindžiamos teisingesnės visuomenės. Solidarumas – ne mechaninė visų žmonių interesų suma, o bendri poreikiai ir tikslai, grindžiami istorinėmis vertybėmis, kultūriniu paveldu, socialiniu dialogu bei atsakomybe. Jis remiasi patyrimu, kad mes galėsime gyventi vienas šalia kito laisvi ir lygūs tada, kada sutarsime vienas su kitu. Solidarūs esame tada, kai trokštame laisvės kitam, kai visa visuomenė padeda pakliuvusiems į bėdą. Solidarumo negalima įvesti prievarta.

18. Laisvė, teisingumas, saugumas, solidarumas ir tolerancija visiškai atsiskleidžia, kai vienas kitą papildo ir praturtina. Laisvė be visuomeninės lygybės išsigimsta į privilegijas. Lygybės ir teisingumo principų diegimas be individo tobulėjimo baigiasi prievarta ir nelaisve. Ten, kur laisvės ir teisingumo principai įgyvendinami be žmonių solidarumo, nesukuriama jų orumą atitinkanti visuomenė. Dėl to socialdemokratai įsitikinę, kad solidarumas geriausiai pasireiškia tada, kai jaunas padeda senam, dirbantis – darbo neturinčiam, sveikas – sergančiam, o turtingas – nepasiturinčiam.

19. Ypatinga visuomenės solidarumo išraiška – platus kooperacijos principų diegimas tiek sprendžiant buitinius, socialinius, ūkinius klausimus, tiek įtvirtinant kooperacijos principų taikymą rinkos reguliavimo procese ar kitur, taip pat stiprinant kooperacijos sąjūdį įvairiose gyvenimo srityse. Socialdemokratiniai sprendimai turi būti priimami teikiant prioritetą kooperacijai, bet ne konkurencijos ar vienvaldiškumo metodams. Esame įsitikinę, kad tas pačias problemas galima spręsti įvairiais žmonių sambūvio būdais: konkuravimu, kooperacija arba mišriomis jų formomis. Konkurencija be kooperacijos, interesų derinimo – neefektyviausia sambūvio forma.

NUOSAVYBĖ

20. Žmogus negali būti atskirtas nuo savo darbo įrankių, jo niekas negali prievarta paversti samdiniu. Nuosavybės formų įvairovė leidžia geriausiai tenkinti sudėtingus poreikius. Privati daiktinė ar intelektinė, valstybės, savivaldybių, kooperatinė, bendruomenių nuosavybė gali tarnauti įvairiems žmogaus ar visuomenės tikslams. Natūraliai veikiančiose rinkose veikia viena kitą mišrios nuosavybės formos, tačiau svarbiausia yra ne jų išraiška, bet nuosavybės teikiama visuomeninė nauda, tenkinanti socialinius ir ekonominius žmogaus ar visuomenės poreikius.

21. Bet kuri nuosavybė forma, tarnaudama individualiems ir kolektyviniams poreikiams, neturi pažeisti žmogaus teisių ir visuomenės socialinės gerovės. Dėl to valstybė, gindama teisę į nuosavybę, negali paneigti nei kiekvieno žmogaus, nei bendros tautos gerovės, privalo užtikrinti žmogaus nuosavybės ir visuomenės teisėtų viešųjų gėrių apsaugos sąlygas.

DARBAS

22. Žmogiškos būties struktūroje darbas – vienas svarbiausių elementų. Darbas, kaip asmens tiesioginė fizinė ir dvasinė raiška, yra aukštesnė vertybė už kapitalą. Sunkus fizinis nekvalifikuotas darbas žmogų alina, neužtikrindamas jam normalių gyvenimo sąlygų. Kūrybiškas ir kokybiškas darbas suteikia žmogui gyvenimo pilnatvės pojūtį ir nukreipia jo jėgas pažangos link.

23. Žmogus darbo požiūriu yra laisvas apsispręsti. Bet jeigu žmogus nusprendė dirbti, jo teisė į darbą yra šventa. Ten, kur sukuriamos visuotinio užimtumo sąlygos, ten darbo džiaugsmas tampa gyvenimo džiaugsmu. Kiek reikia dirbti, kaip darbas turi būti organizuojamas, kaip skirstomas – tai priklauso nuo gamybinių jėgų raidos lygio, kultūrinių tradicijų. Žmogaus darbas turi būti tinkamai ir sąžiningai apmokamas. Jis garantuoja žmogaus savarankiškumą, socialinį pripažinimą, gyvenimo sąlygas, tobulėjimo perspektyvas. Neapmokamą darbą žmogus atlieka, skatinamas savo įsitikinimų, išreikšdamas savo tikslus, tarnaudamas idealams. Tai jo laisvo pasirinkimo reikalas.

24. Visuomenės turtingumas negali savaime garantuoti visuotinio ilgalaikio užimtumo visiems norintiesiems dirbti. Tam reikia aktyvios darbo politikos, užtikrinančios ilgalaikį visuotinį užimtumą, pasiteisinantį tiek, kiek padeda išsilaisvinti ir tobulėti žmogaus asmenybei, užtikrinti jo teisę į darbą.

25. Kūrybiškas darbas – tai žmogaus esmės išraiška ir svarbiausia kokybiško gyvenimo sąlyga. Intelektualus ir fizinis darbas, ryžtas ir pastangos yra neatskiriama kiekvieno žmogaus nuosavybė ir vienintelis tikras apsirūpinimo šaltinis. Kūrybiškas ir kokybiškas darbas leidžia dalytis žmogui savo sukurtomis vertybėmis su kitais visuomenės nariais. Kūrybišku darbu visuomenėje formuojasi pažangai atvira vidurinioji kūrybinė klasė, žinių ir informacijos visuomenėje vaidinanti svarbiausią vaidmenį.

REGULIUOJAMOJI RINKA

26. Pasisakydami prieš daug žalos Lietuvai atnešusias laukinio kapitalizmo apraiškas, mes esame už socialiai orientuotą rinkos ekonomiką, tuo skiriamės nuo dešiniųjų partijų. Individualizmą, ekonominį savanaudiškumą, konkurenciją ir individualią atsakomybę dešinieji laiko vieninteliais ūkinės veiklos bei apskritai žmonių gyvenimo būdo principais. Tuo tarpu mes siekiame individualumo ir bendruomeniškumo, konkurencijos ir solidarumo, laisvės ir atsakomybės pusiausvyros.

27. Nemaža visuomenės dalis pasitiki visagale nematoma rinkos „ranka“, kuri, naudodamasi pasiūlos ir paklausos svertais, paskirsto gamybinių jėgų kuriamas gėrybes rinkos dalyviams. Tačiau toks nereguliuojamas paskirstymas dar niekada neatnešė teisingumo, ypač socialinio. Šiandienė ekonomikos, prekybos, kapitalų, finansų sistemos globalizacija didina socialinius žmonių ir tautų skirtumus. Viena vertus, spartėja transnacionalinių kompanijų, pramoninių sandorių ir investicijų augimas, kita vertus, nesąžininga konkurencija, nežabota pigios darbo jėgos eksploatacija, besaikis žemės išteklių naudojimas, atskirų globalių rinkų protekcionizmas didina darbo vietų trūkumą, nelygybę, skurdą.

28. Perskirstymas per valstybinius fondus yra viena priemonių, kurią socialdemokratai siūlo socialiniam teisingumui pasiekti ir solidarumo principui įgyvendinti. Svarbiausiu akcentu tampa metodai, galintys užtikrinti teisingesnį perskirstymą tarp darbo ir kapitalo, teisingesnį gamtos išteklių paskirstymą tarp tautų, garantuoti tolygesnę žmonijos raidą, pažangą, socialinį teisingumą ir solidarumą tarp tautų ir žemynų.

29. Socialdemokratams akivaizdu, kad rinkos konkurencinės jėgos gali paklusti keliamiems visuomenės tikslams: visuotiniam užimtumui, teisingesniam perskirstymui, gamtą ir žmogų tausojančiai raidai. Konkurencinė kova gali būti keičiama konkuruojančiu bendradarbiavimu, o nematoma rinkos ranka gali būti efektyvesnė, kai socialinio teisingumo tikslai įgyvendinami monetariniais, mokestiniais, teisiniais perskirstymo instrumentais. Globalizacijos procesai netolygiai veikia Lietuvos ir kitų pasaulio šalių darbo rinkas, skatindami žmonių, siekiančių didesnio uždarbio, emigraciją iš Lietuvos. Socialdemokratams rūpėjo ir rūpi emigracijos prevencija, taip pat ryšių su išvykusiais į užsienį tautiečiais palaikymas. Socialinės gerovės Lietuvoje kūrimas, kokybiško darbo ir garbingo uždarbio užtikrinimas, galimybių įgyti aukštesnio lygio išsilavinimą didinimas, kultūrinė ir socialinė parama gyvenantiems užsienyje mūsų tautiečiams (platesnė sąvoka) turi tapti vienu pagrindinių kriterijų, kuriant ir įgyvendinant ilgalaikę emigracijos sumažinimo, naujosios emigrantų kartos tautiškumo išsaugojimo, jos sugrąžinimo į tėvynę politika.

PILIETINĖ VISUOMENĖ

30. Kiekvienas žmogus turi teisę tapti savo gimtos šalies piliečiu ir rinkti šalies valdžią. Pastaroji valstybės vardu gina žmogaus teises ir laisves nuo kitų žmonių ar valstybių kėsinimosi jas apriboti, arba savivaldybės vardu – užtikrina žmogaus socialinius ir ekonominius poreikius, jeigu žmogus neįstengia jų patenkinti savo jėgomis.

31. Žmonės tampa visuomenės nariais, kad galėtų solidariai įgyvendinti savo teises ir laisves. Siekdami jas apginti, žmonės buriasi į profesines ar nevyriausybines organizacijas. Tačiau nė viena organizacija neturi pažeisti kitos organizacijos teisių ir laisvių. Tai privalo garantuoti valstybė. Ji pati taip pat neturi teisės diskriminuoti, apriboti ar kitaip daryti įtaką organizacijai, jeigu ši nepažeidė įstatymų ar kitos organizacijos teisių.

VALSTYBĖ

32. Valstybė – tai mes, žmonės, susibūrę į įvairias organizacijas, sąjungas, draugijas ar veikdami individualiai. Valstybė yra suvereni žmonių bendrija, ginanti ir prižiūrinti žmogaus ir visuomenės teises bei laisves politikoje, teisėje, ekonomikoje ir visuomenės socialiniame bei kultūriniame gyvenime, garantuojanti kiekvieno žmogaus orumą ir teisę įgyvendinti savo laisves, sauganti visuomenės gyvenimo demokratinius principus.

33. Nėra valstybės virš žmogaus ar visuomenės. Visuomenė per valstybines struktūras siekia išlaikyti krašto politinį stabilumą, užtikrinti karinę ir ekonominę apsaugą, finansų sistemą ir vienodą vidaus tvarką, socialinį saugumą. Valstybės surenkami mokesčiai, baudos ir muitai naudojami visuomenės reikalams.

34. Visuomenės kuriama valstybė nėra neutrali stebėtoja. Jos atstovų sprendimai gali išreikšti visų visuomenės sluoksnių interesus, todėl gali būti nepalankūs vieniems siekiant naudos kitiems. Visuomenė, atsisakanti per valstybines struktūras aktyviai keisti savo pačios visuomeninius santykius, negali užtikrinti daugumos laisvės, dažnai nusilenkia galingųjų savivalei. Valstybiniai sprendimai privalo keisti visuomeninius santykius demokratinės raidos kryptimi. Veiksmingai kurti socialinę valstybę įmanoma tik į valstybinę veiklą įtraukus kuo daugiau visuomeninių jėgų bei joms suteikus dalį valstybinių institucijų funkcijų.

35. Gerovės valstybių socialiniai modeliai yra skirtingi. Šiuo metu Europos Sąjungoje išskiriami penki socialinės gerovės modeliai:

• Kontinentinis – būdingas Vokietijai, Austrijai, Belgijai, Prancūzijai ir Nyderlandams. Jis apibūdinamas kaip kolektyvinių sprendimų pagrindu egzistuojanti socialinė gerovės sistema, apimanti darbdavių, darbuotojų ir valstybinių institucijų įsipareigojimus bei iš jų kylančias įvairias socialinės politikos reguliavimo svertų kombinacijas. Šiam modeliui būdingas stiprus privalomų draudimo mechanizmų, įtraukiančių visą visuomenę į socialinių įsipareigojimų vykdymą, vaidmuo.

• Britiškasis – besiremiantis atskirais mokesčiais finansuojama nacionaline sveikatos paslaugų sistema, apimančia ir tam tikrų socialinių paslaugų teikimą. Jai nėra būdingas didelis profesinių sąjungų, darbdavių ir valstybės socialinio dialogo vaidmuo. Nėra išplėtotos visuotiniu privalomuoju draudimo principu besiremiančios socialinių paslaugų teikimo sistemos, viešasis socialinių ir švietimo paslaugų teikimo sektorius finansuojamas ir iš biudžeto programų.

• Skandinaviškas – derinantis britiškosios socialinės sistemos privalumus (ne tik sveikatos, bet ir švietimo, socialinių paslaugų, vaikų priežiūros) su draudiminiu principu paremtu aktyviu darbdavių – darbuotojų socialiniu dialogu , įtraukiančiu visus į šių sistemų valdymą, finansavimą ir plėtrą. Ši sistema geriau ir lanksčiau pritaiko gerovės visiems tikslus ir derina juos su visišku visuomenės užimtumu ir socialiniu saugumu, padeda visuomenei siekti aukštų kūrybinės visuomenės standartų.

• Viduržemio jūros regiono šalių – čia gerovės modelis daug silpnesnis, orientuotas į šeimas, kur vyraujantis vaidmuo tenka šeimą išlaikančiam vyrui, užtikrinančiam būtinas socialines garantijas savo šeimai. Darbo rinka gausi socialinių kontrastų tarp aukštus atlyginimus gaunančių viešojo sektoriaus administratorių ir menkus atlyginimus gaunančių eilinių dirbančiųjų. Socialinėje paslaugų sferoje vyrauja pensijų aprūpinimo sistema, socialinių, švietimo ar vaikų priežiūros paslaugų sistemos silpnos.

• Vidurio ir Rytų Europos – daugiau orientuotas į minimalių socialinių garantijų taikymo mechanizmų sukūrimą, nors egzistuoja ir draudiminiai, ir pašalpų mokėjimo elementai. Šiose šalyse pašalpų šeimoms mažinimas, menka paramos šeimoms ir vaikų globos politika turėjo nepageidaujamų padarinių. Profesinių sąjungų narių skaičius yra gerokai sumažėjęs, o socialinio dialogo siekis nėra efektyviai plėtojamas. Dauguma Vidurio ir Rytų Europos šalių linkusios remtis neoliberaliais visuomenės socialinės ir ekonominės politikos modeliais.

36. Šiandieniame pasaulyje nemažai šalių iš viso neturi socialinio gerovės valstybės modelio. Tik Europos Sąjungos valstybėse narėse vyrauja socialinės gerovės valstybės modeliai, nors ir labai skirtingi. Yra Europos Sąjungos šalių, kur įdiegiamas minimalios gerovės valstybės principas, nustatantis gana nedidelį perskirstymą, paliekantis daugiau atsakomybės individams. Tačiau toks gerovės valstybės modelis palankesnis turtingesniems visuomenės sluoksniams. Jis neužtikrina socialinio teisingumo, nepadeda šalinti socialinių kontrastų, nelemia didesnio užimtumo ir žmonių galimybių lygybės.

37. Europos Sąjungos valstybėse narėse, kur įtaką daro socialdemokratai, kuriamas socialinės gerovės valstybės modelis, užtikrinantis didesnes socialines garantijas, didesnį nacionalinio produkto perskirstymą bei leidžiantis pasiekti daugiau socialinio teisingumo. Lietuvai šiandienės mūsų tikrovės akivaizdoje labiausiai tiktų būtent skandinaviško tipo gerovės valstybės socialinio modelio įgyvendinimas.

TAUTA IR KULTŪRA

38. Žmonijos istorinėje raidoje susiformavo etninės kultūrinės bendruomenės – tautos. Didžioji jų dalis sukūrė tautines valstybes. Globalizacijos sąlygomis tautinės valstybės savo suverenių teisių dalį perleidžia tokiems junginiams, kaip Jungtinės Tautos ar Europos Sąjunga. Dėl to ypač svarbiu uždaviniu tampa tautų tapatumo, jų kultūrinės įvairovės išsaugojimas. Atsiverdamos kitų tautų kultūroms pačios tautos turi saugoti savo gimtąją kalbą, raštą, papročius, kultūros paveldą, kad būtų užtikrinta žmonijos kultūrų įvairovė ir jos apsauga nuo niveliuojančių globalizacijos įtakų. Pasaulyje yra tautų, nesukūrusių savo valstybingumo, tačiau išsaugojusių tautinį identitetą.

39. Socialdemokratams tautų apsisprendimo principas visada buvo esminis, bet lygiai tiek pat buvo svarbus ir jo įtvirtinimo būdas. Taikus, demokratinis tautų apsisprendimo įgyvendinimas, remiantis visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės normomis, kultūrinės autonomijos užtikrinimas, kultūrinio identiteto apsauga šiandien atveria dideles galimybes plėtoti kultūrinį suverenitetą, įtvirtinti pasaulio kultūrų įvairovę, siekti valstybingumo.

40. Karo veiksmai, teroristiniai aktai negali būti pateisinami, prisidengiant tautų apsisprendimo reikalavimu. Lygiai taip pat negalima pateisinti ir karinių priemonių naudojimo, siekiant jėga nuslopinti demokratines tautų pastangas įgyvendinti savo apsisprendimo teisę. Pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms neatskiriama nuo kultūrinio identiteto išsaugojimo ir kultūrinės įvairovės užtikrinimo, lygiaverčių kultūrinių mainų ir tautų kultūros atvirumo bei prieinamumo. Socialdemokratams tautiškumas yra tokia pati vertybė, kaip ir tarptautinis solidarumas bei bendradarbiavimas.

POLITINĖS VEIKLOS BŪDAI

41. Politinė veikla visada turi tikrovės nubrėžtas ribas, kurių negalima peržengti, siekiant nepakenkti individui ir visuomenei. Maksimalūs politiniai reikalavimai dažnai sukelia didelį pavojų, pareikalauja žmonių aukų. Klaidos ir nelaimės, skausmai ir nusivylimai lydi kiekvieną net ir laisvesnę visuomenę. Politinė veikla, grindžiama nedemokratiniais metodais, dažnai tampa totalitarine. Klaidos politikoje neišvengiamos, todėl politinė pažanga galima tik laisvai diskutuojant ir laikantis žmogaus teisių principų.

42. Žmogus yra valstybės, partijos, organizacijos ar grupės tikslas, bet ne įrankis. Žmogus visada turi būti politikos tikslas. Demokratiniams tikslams siekti ir įgyvendinti turi būti pasirenkami tinkami politinės veiklos būdai, o ne bet kokios priemonės, tai nepateisinama. Blogos priemonės sunaikina tikslą, kaip tokį.

REFORMA

43. Socialdemokratai visuomeninius santykius grindžia reformistine demokratinio (etinio) socializmo doktrina, bet ne ekonominiais gamybiniais žmonių santykių principais. Socialdemokratų veiksmai išplaukia iš etinės nuostatos, kad tikslas gali būti tik žmogus, jokiu būdu ne materialioji gamyba ir materialusis turtas. Visuomenė, kurioje materialusis turtas tampa tikslu, virsta vartotojiška visuomene, ji išsigimsta ir nyksta. Materialusis turtas yra tik priemonė žmogaus problemoms spręsti.

44. Demokratinių reformų kelias – ilgas, bet jis vienintelis išsaugo žmogaus orumą. Šiuolaikinėje visuomenėje viskas taip glaudžiai tarpusavyje susiję, kad reforma yra vienintelis visuomeninių reiškinių keitimo būdas. Reforma visada išsaugo derinimo, tobulinimo ir socialinio kompromiso galimybes bei užtikrina mažumos teisę ginti savo nuomonę.

45. Mes, socialdemokratai, esame nuoseklūs reformų šalininkai. Mūsų uždavinys – laisvos narystės pagrindu sujungti skirtingų tikėjimų, įvairių tautybių bei pasaulėžiūrų Lietuvos žmones solidariems tikslams, siekiant demokratinės pažangos bei ilgalaikių reformų. Mes pripažįstame vertybių visumą, kuri neatmeta nei laisvės, nei teisingumo, nei lygybės, nei solidarumo.

46. Liberalai pirmumą teikia asmens laisvei, teisingumą ir solidarumą aukoja laisvės vardan, konservatoriai – privačiai nuosavybei, pirmenybę atiduodami kapitalui ir minimalioms reformoms. Tai sukelia didelę nelygybę ir apriboja laisvę. Radikalūs nacionalistai savo politinius siekius grindžia tautos išskirtinumo, jos savasties iškėlimo nuostata, praktinėje veikloje įteisindami tautinį protekcionizmą ir apsunkindami bendradarbiavimą tarp skirtingų tautų. Nugali stipresnės tautos, primesdamos silpnesniosioms savo politines sąlygas. Komunistai lygybės ir solidarumo siekia laisvės sąskaita. Tai paneigia individo saviraišką ir žemina žmogaus orumą.

47. Mes atmetame komunistų socializmą ne todėl, kad jis socialistinis, o todėl, kad jis prieštarauja socializmo pagrindams; nelaikome tikslu ir laisvos rinkos, nes tai prieštarauja žmogaus galimybių lygybei ir solidarumui. Siekiame ne galutinio ir pastovaus visuomenės ar valstybės modelio, bet reformų keliu gerovės visiems kasdien.

48. Socialdemokratija yra judėjimas už gerovę, laisvę, socialinį teisingumą ir taiką. Tai –judėjimas už aukštesnę demokratijos formą, siekiant pagerinti gyvenimo sąlygas. Socialdemokratija neturi galutinio tikslo, ji turi daug tarpinių tikslų. Visada esame kelyje į aukštesnę civilizacijos pakopą ir vadovaujamės savo programinėmis vertybėmis, jau daug kartų patikrintomis realiame gyvenime. Kai nėra vertybinio požiūrio, nėra ir socialdemokratinės pasaulėžiūros bei ja grindžiamo demokratinio socializmo.

III. DEMOKRATINIS SOCIALIZMAS

49. Europos demokratinio socializmo šaknys siekia krikščionybę ir humanistinę filosofiją, istorijos ir visuomenės mokslus bei darbo žmonių judėjimų gyvąją patirtį. Bet kurios visuomenės prieštaravimus suvokti padeda kritinis požiūris į juos. Visuomenę vertinti ir siūlyti jos tobulinimo būdus galima įvairiai, pavyzdžiui, iš krikščionybės patirties pozicijų. Galima remtis etine savęs tobulinimo koncepcija ir taip prisidėti prie visuomenės evoliucijos.

50. Pažangos receptų galima ieškoti moksluose arba išbandyti visuomeninio gyvenimo reformas praktinėje veikloje. Nepriklausomai nuo to, kas skatina socialdemokratų politinę veiklą, svarbu, kad jie visi turi savo įsitikinimų laisvę ir bendrą vertybių sistemą – demokratinio socializmo principus. Tai reiškia, kad socialdemokratai kiekvieno individo pagrindinius asmenybės principus kelia aukščiau partinių nutarimų ir kad asmenybė negali nuo jų priklausyti.

51. Rinkos ekonomika pasaulyje išugdė milžinišką gamybinę galią, kartu iškėlė nuosavybės teisę aukščiau už žmogaus teises. Ekonomikos globalizacija įtraukė tiek valstybes lyderes, tiek ir besiplėtojantį pasaulį į pasaulinę rinką. Globalizacija lydi visą žmonijos istoriją, bet jos intensyvumas paskutiniaisiais XX amžiaus dešimtmečiais pasiekė naują savo kokybę. Aibė globalių prekybinių, finansinių, ekonominių, telekomunikacijų ir infrastruktūros plėtros, migracinių, kultūrinių ir politinių procesų veikia labai skirtingomis kryptimis, atnešdami ir naujų pažangos galimybių, ir naujų sunkumų, prieštaravimų bei iššūkių. Globalizaciją lydi jos politinė, ekonominė ir kultūrinė dimensijos, veikiamos ir ideologinių neokonservatizmo, neoliberalizmo ir demokratinio socializmo nuostatų.

52. Neokonservatizmas gina nusistovėjusios pasaulio tvarkos su ryškiu vieno galingiausių valstybių galios centro dominavimu tarptautinės prekybos, tarptautinių mainų santykiuose išsaugojimą. Palaikydamas pasaulinės laisvos prekybos principą, kartu jis gina galingųjų valstybių taikomas protekcionistines priemones savo rinkai ir gamybai apsaugoti. Stiprindamas egzistuojančius kontroliuojamo kapitalizmo galios centrus, neokonservatizmas leidžia sutelkti tarptautinių finansinių ir gamybinių korporacijų centrus, pasmerkdamas trečiojo pasaulio valstybes būti tik pigios darbo jėgos vieta.

53. Neoliberalizmas gina laisvos prekybos internacionalizavimą, finansinių sandorių liberalizavimą, palūkanų kurso dereguliavimą (reguliavimo panaikinimą), kreditavimo kontrolės panaikinimą, valdžios kontrolės bankinei sistemai panaikinimą, pramonės liberalizavimą ir privatizavimą. Neoliberalios priemonės ekonomikoje – tai tik valstybinių įmonių privatizavimas, ekonomikos reguliavimo panaikinimas, pramonės ir prekybos liberalizavimas, monetarinių infliacijos kontrolės priemonių taikymas net esant nedarbo augimo grėsmei, profesinių sąjungų kontrolės, valstybės socialinių išlaidų mažinimas, globalių finansų srautų kontrolės naikinimas.

54. Tiek neokonservatoriai, tiek neoliberalai pagimdė globalizmo ideologiją, kuri į daugelio pasaulio žmonių galvas įdiegė supaprastintas globalizmo dogmas. Jų tikslas – sukurti supaprastintą globalizacijos procesų paaiškinimą tam, kad rinkų liberalizavimas ir jų integracija būtų pristatomi kaip natūralūs reiškiniai, stimuliuojantys individualios laisvės didėjimą ir materialiąją pažangą visame pasaulyje, bet ne kaip politinis projektas, kurį iš esmės globaliame informaciniame tinkle kuria galingos transnacionalinės finansinės korporacijos.

55. Globalizmo ideologija istorinį globalizacijos procesą pateikia kaip neišvengiamą, į gamtos dėsnius panašią laisvos rinkos plėtrą, taip įteigdama mintį, kad žmonės paprasčiausiai įgyvendina laisvos rinkos dėsnius be jokios kitos alternatyvos. Globalizacija pristatoma ir kaip procesas, už kurį niekas neatsako, kuris nesiejamas su jokiu socialiniu sluoksniu ar klase. Ši ideologija ypač pabrėžia neabejotiną globalizacijos naudą kiekvienam individui, ignoruodama faktus apie tai, kad šių dienų nelygybė tarp žmonių pajamų pasiekė per pastaruosius du dešimtmečius neįtikėtinai didelius skaičius. Globalizmo ideologija globalizacijai priskiria ir demokratijos plėtrą pasaulyje, netgi suteikdama stipresnėms valstybėms teisę ją paremti karinėmis priemonėmis.

56. Prieš neokonservatorių ir neoliberalų propaguojamą globalizmo ideologiją pasisako nuosaikusis ir radikalusis nacionalizmas, radikalieji anarchistiniai ir kairieji neokomunistiniai judėjimai. Vieni globalizmui priešpriešina tautinį protekcionizmą, kiti propaguoja arba anarchistinę savireguliaciją, arba nesibaigiančią klasių kovą, sukeliančią dar daugiau įtampos sudėtingoje šiuolaikinio pasaulio tarpusavio santykių raidoje.

57. Kritiškas žvilgsnis į globalizmo dogmas leidžia atskleisti jų politinę motyvaciją, saugančią dabartinių transnacionalinių korporacijų ir finansinių oligarchų siekį išlaikyti dabartinius asimetrinius galios centrus ir santykius. Ši ideologija siekia atimti iš tautinių valstybių daugelį valstybinio reguliavimo instrumentų, nepateikdama jokios alternatyvos, kaip spręsti nelygybės, nedarbo, skurdo, sveikatos, švietimo ir kitas viešojo gyvenimo problemas. Ši ideologija ignoruoja ir darbo santykių reguliavimą, aplinkosauginių standartų išsaugojimą, nelygybės tarp turtingų ir neturtingų šalių mažinimą.

58. Globalizacija – ne gamtos dėsniai, bet žmonijos veiklos fenomenas. Žmonių ekonominiai, socialiniai, gamybiniai ir moraliniai santykiai, žmonių veiklos motyvacija, jų mokslinės ir praktinės veiklos rezultatai visada pasiduoda vertinimams bei jų veiklos koregavimui. Globalūs žmonijos veiklos padariniai yra pavaldūs žmonijos kuriamiems reguliavimo principams. Globalizacijos procesas taip pat pavaldus reformoms, kaip ir bet kuri kita žmonių veikla. Demokratinis socializmas gina reguliavimo principų globalizacijos procesams taikymą tiek tautinių valstybių, tiek regioninio valstybių bendradarbiavimo, tiek ir pasauliniu lygiu.

59. Privatizavimo procesų kontrolė, tarptautinių finansinių sandorių apmokestinimas, mokesčių lengvatų turtingiems asmenims ir korporacijoms uždraudimas, ofšorinių finansinių centrų panaikinimas, daugiau lygiateisiško globalios žmonijos raidos plano įgyvendinimas, naujų pasaulinių darbo apsaugos standartų įvedimas, griežtų aplinkosaugos standartų įgyvendinimas, pagrindinių žmogaus laisvių ir teisių apsauga pasauliniu lygiu, esamų tarptautinių organizacijų reforma, padidinanti skurdesnių pasaulio šalių vaidmenį jose, migracijos procesų valdymas yra demokratinio socializmo atsakas į neoliberalų ir neokonservatorių pateikiamą globalizacijos aiškinimą bei nacionalistų ar kairiųjų radikaliųjų judėjimų siūlomus kovos su globalizacija būdus. Globalizacija be būtinų reguliavimo mechanizmų pati viena negali patenkinti pagrindinių žmonijos poreikių, ji lėmė ir socialinių kontrastų atsiradimą. Tą patyrė milijonai žmonių, suvokę, kad su tuo negalima taikstytis. Jie kuria darbo judėjimą, ieško visuomeninių būdų, kaip įvaldyti rinkos stichiją. Taip gimė socialiniai rinkos reguliavimo svertai.

60. Lietuva, kaip ir kitos Vidurio ir Rytų Europos šalys, išgyveno tiek dogmatinio komunizmo, tiek neoliberalizmo kraštutinumus. Stalininio socializmo įtvirtinta vienos partijos diktatūra panaikino laisvę, nuosavybę, įvedė prievartinį darbą, iškraipė solidarumo ir socialinio teisingumo principus, minimalių socialinių standartų užtikrinimo būdu palaikė lygiavinį socializmą, priversdama žmones ilgose eilėse laukti būsto, būtinų vartojimo prekių, sukūrė privilegijas partinei nomenklatūrai. Tai buvo vadinama sovietiniu socializmu. Sovietinio socializmo griūtis ir nepriklausomybė Lietuvai suteikė viltį gyventi kitaip. Bet rinkos ekonomikos kūrimas po privatizacijos, rinkos liberalizacijos, ekonomikos ir finansų dereguliavimo, kitais neoliberalizmo šūkiais kartu su neefektyviu valdymu, korupcija, nusikalstamumo ir valstybės turto grobimo banga praūžė per Lietuvą.

61. Mes sugebėjome išvengti kraštutinių dešiniųjų primygtinai piršto Lotynų Amerikos laukinio kapitalizmo modelio ir kartu apsisaugojome nuo šiam būdingų riaušių ir radikalių organizacijų įsigalėjimo, bet perteklinių nuolaidų stambiojo verslo atstovams buvo padaryta. Už perėjimą prie rinkos ekonomikos teko sumokėti didelę ir ne visada pamatuotą kainą – Lietuva dėl didžiulių socialinių skirtumų susvetimėjo, nuskurdo dalis jos piliečių, susilpnėjo solidarumo jausmas, visuomenėje ryškėja individualizmo ir susvetimėjimo tendencijos. Įveikti piliečių susvetimėjimą, pakeisti mūsų visuomeninius santykius humaniškesnės visuomenės link gali tik demokratinio socializmo siūlomi keliai.

62. Demokratinis socializmas – tai pasaulėžiūra, sujungianti laisvės, socialinio teisingumo, solidarumo, lygybės, taikos, demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms ir jo orumui fundamentaliąsias vertybes į vieningą visumą. Demokratinis socializmas – tai tarptautinis judėjimas už taiką, socialinį teisingumą, solidarumą, demokratiją ir žmogaus teises visame pasaulyje. Demokratinio socializmo vertybes galima pagrįsti etikos, filosofijos, religijos, humanizmo, mokslinės pažangos ir darbo judėjimo teikiamais argumentais. Dėl to socialdemokratai savo gretose vienija ir skirtingų religijų, ir netikinčius žmones, skirtingų tautybių asmenis, mokslininkus ir praktinės veiklos atstovus – visus, kurie išpažįsta demokratinio socializmo vertybes.

63. Demokratinį socializmą pripažįstančios partijos, spręsdamos aktualiausius kasdienybės klausimus, visada atiduoda prioritetą vertybėms. Demokratinis socializmas – tai pažangiųjų reformatoriškų jėgų judėjimas, ieškantis kelių solidarumui tarp tautų ir kartų įtvirtinti, žmogaus gyvenimo kokybei gerinti, lyčių lygybei pasiekti, bet kokių formų diskriminacijai atmesti, socialinei, taip pat skaitmeninei atskirčiai mažinti, kolektyvinei atsakomybei už teisingesnį pasaulį didinti.

64. Demokratinis socializmas – tai atviras judėjimas už teisingesnį pasaulį, tai socialinės, politinės, ekonominės bei kultūrinės demokratijos siekimas. Tai – individualių, grupinių ir visuomeninių interesų darna. Laisvė, žmogaus teisės, socialinis teisingumas bei solidarumas – šiuolaikinio demokratinio socializmo pamatai.

65. Demokratinis socializmas – tai mūsų ilgalaikių tikslų ir vertybinių principų apmąstymas bei plataus socialdemokratinio pasaulinio proceso patirtis. Visuomenėje turi būti pažangių jėgų, užsibrėžusių siekti SOCIALINĖS GEROVĖS VISIEMS VALSTYBĖS ir neiškrypstančių iš šio kelio. Tik turint ilgalaikius tikslus galima parengti veiksmingas priemones ir dabarties krizei įveikti, ir naujam politiniam siekiui įgyvendinti. Mes pateikiame tokį ryžtingą planą tolimesnėse šios programos dalyse.

66. Tai leidžia per trumpą laiką parengti konkrečias būtiniausias priemones krizei, sukeltai neatsakingo ir daugumai gyventojų neatstovaujančio dešiniųjų valdymo, įveikti, taip pat atsako į pagrindinius naujos – SOCIALINĖS GEROVĖS VISIEMS VALSTYBĖS – politikos uždavinius.

MŪSŲ VISUOMENINĖS VEIKLOS PRINCIPAI BENDRAI LIETUVOS ATEIČIAI

67. Mūsų visuomeninės veiklos principai, išplaukiantys iš puoselėjamų vertybių, rodo mums kryptį naujos socialiai teisingesnės Lietuvos sukūrimo link.

Teisės, pareigos ir atsakomybė visiems

68. Aiškiai suformuluotos ir suprantamos teisės, pareigos ir atsakomybė visiems (žmonėms, valdžiai, verslo, profesinėms sąjungoms ir kitoms organizacijoms) sukurs naują socialinę mūsų visuomenės sanglaudą ir suteiks galimybę dalyvauti, prisidėti prie gerovės kūrimo ir gauti naudos iš visuomenės viešųjų gėrybių augimo.

69. Vyriausybės pareiga – užtikrinti visiems piliečiams visuomeninių paslaugų (švietimo, socialinės, sveikatos apsaugos) prieinamumą bei politines, pilietines ir darbo teises, taip pat sukurti visiško užimtumo ir įtraukimo į visuomeninį gyvenimą prielaidas.

70. Valstybės teisė yra tikėtis, kad asmenys ir organizacijos bei draugijos dalyvaus kuriant gerovės visuomenę. Valstybės atsakomybė savo piliečiams yra pasitikėjimo ja pagrindas. Atsakingas jos veikimas – geriausia visuomenės stabilumo garantija.

71. Verslas turi teisę tikėtis stabilumo, sąžiningos ir skaidrios konkurencinės aplinkos. Verslas turi pareigą formuoti valstybės finansus, remti visiško užimtumo siekius. Verslas turi atsakomybę padėti dirbantiesiems kelti jų kvalifikaciją, socialiai dalyvauti visuomenės plėtros procese.

72. Asmuo turi teisę aktyviai dalyvauti socialiniame gyvenime bei darbo procese. Jo pareiga yra pasinaudoti mokymosi ir kvalifikacijos kėlimo programų teikiamomis bei žmogiškųjų ir socialinių išteklių plėtros galimybėmis. Jo atsakomybė – būti socialinės pažangos dalyviu.

Nuostata, kad tik asmuo, turintis pinigų, nusipelno teisės oriai gyventi, o verslas atsako tik už savo finansinius rezultatus, yra nepriimtina.

Visiškas užimtumas – teisingesnės ateities garantas

73. Mūsų siekis – visiškas užimtumas, kai žmogui, atleistam iš darbo, sudaromos sąlygos ir teikiama pagalba vėl įsidarbinti per protingą laiko tarpą. Lietuva negali sau leisti atimti iš žmonių darbo vietų. Mes privalome išnaudoti kiekvieno žmogaus talentus ir įgūdžius. Tai Lietuvos kelias gerovės visiems ir teisingesnės visuomenės link. Turi būti užtikrintas aukštos kokybės užimtumas. Visų potencinės galimybės kurti naujus išteklius turi būti panaudotos. Stabili gerovės valstybė be visiško užimtumo negalima. Darbo rinkos dinamiškumas turi išaugti naudojant paramos, darbo saugumo ir skatinimo priemones visais žmogaus darbo karjeros laikotarpiais.

74. Jaunimui turi būti suteiktos geresnės galimybės įsilieti į darbo rinką. Pagyvenę asmenys turi turėti platesnių galimybių dalyvauti darbo gyvenime. Visi rinkos dalyviai, įskaitant ir valstybę, turi bendradarbiauti užtikrinant investicijomis ir naujomis efektyviai taikomomis technologijomis grindžiamą protingą, „žaliąjį“ ekonomikos augimą, kuris yra visiško užimtumo prielaidų kūrimo pagrindas.

Nepritariame, kad bedarbių eilė, išsirikiavusi už dirbančiojo nugaros, būtų efektyvus ūkio plėtrą skatinantis veiksnys.

Investicijos į žmones – magistralinis socialinės plėtros kelias

75. Investuoti į žmones per švietimą, lavinimą ir pažangią socialinę politiką yra būtina, jei Lietuvoje norime matyti socialinės gerovės valstybės perspektyvas visiems. Tam, kad Lietuvoje judėtume nuo senų darbų prie naujų, mes privalome nuolat investuoti į žmonių įgūdžių ir žinių gilinimą.

76. Būtina investuoti į visų žmonių kvalifikaciją. Visų darbuotojų gabumai ir kompetencija turi būti lavinami, užtikrinant, kad jų darbas taptų efektyvesnis, kad darbuotojai konkuruotų savo aukštesniais gabumais, o ne sutikdami dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Daugelis nepakankamos kvalifikacijos darbuotojų nesulaukia reikiamos paramos ugdant gabumus. Švietimas ir kvalifikacijos kėlimas užtikrina saugiausią ir efektyviausią pažangos kelią.

77. Šiuolaikinė dinamiška ekonomika negali užtikrinti darbo vietos visam gyvenimui, bet privalo užtikrinti užimtumą visą gyvenimą, įskaitant pagalbą įsidarbinant, kai prarandama darbo vieta. Dabartiniu metu bendros, tiek privačios, tiek visuomeninės, investicijos į žinių visuomenę yra nepakankamos ir turi būti didinamos.

Nuostata, kad reikia koncentruoti dėmesį tik į talentinguosius ir ignoruoti likusiuosius, ne tik amorali, bet ir žalinga ekonomikos plėtrai.

Visuomenė be socialinės atskirties

78. Nė vienas žmogus negali būti užmirštas, nes kiekviena asmenybė yra svarbi visuomenės dalelė. Globalizacijos iššūkiai ir Europos Sąjunga daugumai mūsų suteikė naujų galimybių, tačiau rinkos jėgos nustūmė į šalį taip pat daug žmonių. Jei nebus rasta pažangios politikos ir rinkos diktuojamų iššūkių pusiausvyros, mes nepasieksime darnos. Dėl to aktyvus kiekvieno žmogaus įtraukimas į visuomenei naudingą veiklą įmanomas tik geru tarnavimu žmonėms. Dalyvauti visuomenės gyvenime turi visi.

79. Kiekvienas asmuo yra vertingas. Rinkos jėgos iškelia sėkminguosius, bet stumia už borto tuos, kuriems pasisekė mažiau. Didžiausios socialinės rizikos grupės (pagyvenusieji, bedarbiai, etninių mažumų, skurdžių bendruomenių atstovai, nekvalifikuoti asmenys) turi gauti nacionalinių, regioninių, vietos savivaldos institucijų paramą. Ši turi būti tikslinė, pagrįsta bendradarbiavimu su vietinėmis bendruomenėmis, atspindėti švietimo ir perkvalifikavimo, sveikatos, socialinių paslaugų, aktyvios darbo politikos dalykus.

80. Gyventojų senėjimo procesas socialinių bei sveikatos paslaugų teikimą garbaus amžiaus žmonėms daro dar aktualesnį. Būtina padėti šeimoms, slaugančioms ir globojančioms savo artimuosius. Socialinė, ekonominė ir aplinkosauginė dimensijos turi tapti visų teisės aktų kokybės vertinimo sudėtinėmis dalimis.

Gyvenimas nėra vienodai dosnus visiems, bet palikti be paramos ir oraus gyvenimo galimybių tuos, kuriems likimas lėmė atsidurti visuomenės apačioje, yra nusikaltimas.

Visuotinai prieinama vaikų priežiūra

81. Geros kokybės ir prieinama vaiko priežiūra yra XXI a. Lietuvos šeimų būtinybė. Ji suteikia vaikams geriausią įmanomą išsilavinimo pradžią, laisvę tėvams įsidarbinti, sukuria darbo vietų ir integruoja šeimas į bendruomenę. Reikia siekti, kad visi norintieji galėtų užtikrinti aukštos kokybės, prieinamą vaikų priežiūrą. Kokybiški vaikų lopšeliai ir darželiai kuria integracijos į bendruomenę pagrindus, pradeda formalaus mokymo procesą. Vaikų priežiūra sukuria galimybes tėvams geriau įsitraukti į darbo veiklą, mažina moterų ir vyrų nelygybę, yra viena iš vaikų skurdo mažinimo priemonių.

Teiginys, kad vaikų priežiūra yra tik privatus dalykas, atmestinas.

Lygios galimybės vyrams ir moterims

82. Vyrų ir moterų nelygybė vis dar yra per didelė. Nauja aktyvios politikos kryptis dėl lyčių nelygybės mažinimo darbe, šeimoje ir viešame gyvenime sukurs socialinį teisingumą ir padidins ekonominę naudą. Iki šiol moterys vis dar diskriminuojamos darbo rinkoje profesinės karjeros ir darbo užmokesčio aspektais bei šeimoje, kur joms tenka pagrindinis darbo krūvis. Lygios galimybės yra ne tik moralinis imperatyvas, bet ir kelias sprendžiant demografines problemas, užtikrinant šeimų gerovę.

Teigti, kad moterų ir vyrų lygybė jau užtikrinta, yra gerokai per anksti.

Jaunimo politika – nepamirštas nė vienas jaunas žmogus

83. Jauni žmonės dažnai per anksti palieka vidurines mokyklas, renkasi nekvalifikuotą darbą, sutinka dirbti pagal terminuotas darbo sutartis, nesirūpindami savo pamatinėmis socialinėmis garantijomis. Dar per daug jaunimo nesugeba deramai atstovauti savo interesams darbo rinkoje, nėra profesinių sąjungų nariai, jų nepasiekia valstybinių programų parama.

84. Nors mūsų visuomenėje veikia daug nevyriausybinių jaunimo organizacijų, bet didelė dalis jaunimo nėra įsitraukusi į jokią aktyvesnę visuomeninę veiklą. Dar gaji asocialaus elgesio tarp jaunimo tradicija, vyrauja neigiamas jaunimo požiūris į visuomeninę politinę veiklą, rinkimų į demokratines institucijas ignoravimas.

85. Jauni žmonės – besiformuojančios asmenybės, kurioms ypač svarbu sudaryti visas sąlygas mokytis, įsitraukti į kūrybinės visuomenės plėtrą, į mokymosi visą gyvenimą sistemą, įeiti į darbo rinką, kurti šeimą. Aktyvi valstybės jaunimo užimtumo, mokymo ir ugdymo politika turi tapti vienu iš svarbiausių socialinės gerovės kūrimo prioritetų.

Teigti, kad jauniems žmonėms užtenka tik minimalios paramos, o visa kita jie gali išsikovoti patys, yra nusikalstama.

Socialinis dialogas yra būtinybė

86. Profesinės sąjungos ir darbdavių organizacijos Lietuvoje turi dirbti kartu, kad pajėgtų įgyvendinti pokyčius ir patenkintų darbininkų bei verslo interesus. Valdžia atlieka didžiulį vaidmenį, stiprindama socialinį dialogą visais lygmenimis. Bendradarbiavimas su darbdavių organizacijomis ir profesinėmis sąjungomis yra vienas svarbiausių uždavinių, užtikrinant bendrų pareigų įgyvendinimą.

87. Darbuotojai ir darbdaviai turi užsitikrinti stiprų ir atsakingą atstovavimą. Šių socialinių partnerių bei Vyriausybės bendradarbiavimas yra itin svarbus, užtikrinant ekonomikos augimą, visišką užimtumą bei lygias teises. Socialiniai partneriai turi bendradarbiauti diegiant švietimo kvalifikacijos kėlimo, aktyvios darbo, pagyvenusių žmonių kvalifikacijos atitikties darbo rinkos reikalavimams, politikos nuostatas.

Netiesa, kad profesinės sąjungos jau atgyveno savo amžių, kaip ir tai, kad ekonomines ir socialines darbo rinkos problemas galima išspręsti ir be socialinio dialogo.

Paversti mūsų visuomenės įvairovę mūsų stiprybe

88. Mes sakome „ne“ diskriminacijai ir neapykantai. Egzistuojanti kultūrinė įvairovė –šiuolaikinės visuomenės stiprioji savybė. Žmonių tautybės, rasės, lyties, religijos įvairovė ir tolerancija yra šiuolaikinės visuomenės privalumas. Neapykantą ir nepagarbą turi keisti pagarba ir oraus gyvenimo siekis. Žmogaus orumu ir pagarba žmogui grindžiamo tautinio identiteto ugdymas tik stipriną vienybę įvairovėje.

89. Pagarba egzistuojantiems skirtumams ir rėmimasis bendromis europinėmis vertybėmis yra pozityvios integracijos, kai visiems gyventojams sukuriama daugiau ir geresnių darbo vietų, pavyzdys. Migracija turi būti valdoma šalių viduje nepamirštant padėti kovoti su skurdu ir konfliktais kaimyninėse šalyse. Ekonominė migracija turi būti siejama su visuomenės integralumo ir kultūrinio tautinio identiteto stiprinimu.

Politiniams tikslams naudoti tautinę neapykantą yra nusikaltimas.

Aplinką tausojantis ekonominis augimas prieš globalinį atšilimą

90. Energijos efektyvumo padidinimas, energijos suvartojimo mažinimas ir investavimas į atsinaujinančius energijos šaltinius gali sukurti darbo vietų, padėti spręsti globalinio atšilimo ir energijos tiekimo saugumo problemas.

91. Protingo „žaliojo“ ekonomikos augimo pagrindas yra aktyvi politika kovojant su klimato kaita ir užsitikrinant tinkamą energetinių poreikių patenkinimą. Augančios energijos kainos ir globalaus klimato atšilimas skaudžiausiai žeidžia neturtinguosius. Visi gamtiniai ištekliai turi būti taupiai naudojami. Aplinka turi būti tausojama dėl vaikų gerovės ir visos planetos ateities. Energetinių išteklių vartojimo mažinimas, investicijos į atsinaujinančių energijos nešėjų kūrimą yra būtini, norint užtikrinti šiuolaikinių visuomenių stabilumą.

Išlaidos gamtosaugai yra ne papildomi kaštai, kurių reikia siekti išvengti, bet investicijos į žmonijos ateitį.

Aktyvi politika žmonių socialinei gerovei

92. Būtina derinti gamintojų konkurenciją ir socialinių partnerių bei institucijų bendradarbiavimą. Tai vienija ir solidarizuoja visus gyventojus. Įmonių konkurencija turi augti kartu su sanglauda bei socialiniu teisingumu gyventojams. Ji būtina, bet turi būti sąžininga, skaidri, užtikrinanti inovacijas, mažėjančias kainas ir aukštesnės kokybės darbo vietas žmonėms.

93. Norint apsaugoti globalizacijos metu dažnai pažeidžiamą suverenitetą, būtinas valstybių bendradarbiavimas. Gamintojų konkurencija ir pelno siekimas neturi griauti socialinės apsaugos, pažeisti darbuotojų teisių, bloginti darbo sąlygų. Valstybių konkurencija ir žalingas protekcionizmas, kaip sukeliantys daug konfliktų tarp tautų, turi būti pakeisti valstybių bendradarbiavimu ir jų didesne sanglauda, nes tai atneša daugiau bendros naudos visiems. Tikime socialinės rinkos ekonomika, bet ne turgaus visuomene.

94. Europos pinigų sąjunga garantuoja didesnę apsaugą nuo išorės pavojų. Jos potencialas turi būti geriau išnaudojamas, įskaitant naujųjų Europos Sąjungos valstybių narių kuo greitesnį įtraukimą į euro zoną. Solidarumas, grindžiamas socialine ir darbo politika, regioninių skirtumų mažinimas tiek šalies viduje, tiek Europos Sąjungoje yra vertybė. Šiuolaikinė valstybė yra žmonių valstybė, dirbanti tam, kad užtikrintų pagarbų darbą visiems žmonėms.

Šiuolaikinė visuomenė nėra turgus, kuriame tik rinkos jėgos sprendžia, ką, kam ir kiek gaminti.

IV. MŪSŲ ESMINIAI TIKSLAI

95. Mūsų esminiai tikslai – įgyvendinti žmonių lygybės, laisvės ir teisingumo siekius Lietuvoje, nes dar yra:

• per daug mūsų visuomenėje žmonių, patiriančių pažeminimą ir skurdą, besijaučiančių atskirtais nuo geriau gyvenančios visuomenės dalies;

• per daug žmonių, turinčių menkas galimybes gauti jų poreikius atitinkantį darbą, naudotis mokymosi visą gyvenimą galimybėmis, keičiant savo profesinę veiklą ir geriau prisitaikant prie naujų rinkos pokyčių;

• per daug jaunų žmonių, paliekančių mūsų Tėvynę dėl geresnės profesinės veiklos perspektyvų kitose šalyse;

• per daug moterų, patiriančių nelygybę darbe ir šeimoje, gaunančių mažesnį atlyginimą už tą patį darbą, kurį dirba ir vyrai;

• per daug nenašių ir menkos kvalifikacijos bei žemų technologijų darbo vietų, reikalaujančių per daug energetinių resursų bei alinančių žmogiškuosius išteklius, verčiančių sunkiai dirbti už mažą atlyginimą;

• per menkai išnaudojamas mokslinis Lietuvos potencialas gamyboje, per lėtai diegiamos inovacijos.

96. Mes norime paskatinti visas pažangias Lietuvos visuomenės jėgas, kūrybinę viduriniąją klasę suvienyti savo pastangas kuriant naujų socialinių galimybių Lietuvą, atvirą inovacijoms, ginančią sąžiningą konkurenciją versle, skatinančią verslo subjektų kooperaciją, labiau išsilavinusią, solidaresnę ir teisingesnę.

97. Kūrybiškas ir kokybiškas darbas yra pagrindinė vertybė ir gerovės šaltinis. Dėl to visokeriopai reikia remti kokybiškų darbo vietų kūrimą, kvalifikacijos kėlimą ir persikvalifikavimą, mokymąsi visą gyvenimą, kad būtų pasiektas kuo didesnis gyventojų užimtumas.

98. Investicijos į žmogų – svarbiausias socialinės gerovės plėtros kelias, o švietimas ir mokymasis visą gyvenimą – visuomenės pažangos būdas. Kūrybiškumo skatinimas gali užtikrinti šalies pažangą. Lietuva turi tapti kūrybinės ir žinių visuomenės šalimi. Laikomės nuostatos, kad būtina visiems sudaryti tinkamas sąlygas reikiamai kvalifikacijai įgyti, lavintis, kurti.

99. Solidarumu ir socialiniu teisingumu grindžiamas socialinis dialogas yra būtinybė, niekas negali būti pamirštas. Darbuotojai ir darbdaviai dialogo pagrindu turi rasti sutarimą, kad ekonomikos augimo ir verslo klestėjimo rezultatais naudotųsi visi, o ekonomikos nuosmukio laikotarpiu nebūtų taupoma pamatinių dirbančių žmonių socialinę sanglaudą užtikrinančių priemonių sąskaita. Būtinos stiprios profsąjungos, gebančios vertinti valstybės ir visuomenės realias galimybes, deramai atstovauti darbuotojams.

100. Lygios visų Lietuvos žmonių galimybės, lygių teisių užtikrinimas ir kova su bet kokios formos diskriminacija – valstybės pareiga ir būtina sąlyga kuriant gerovės valstybę. Kiekvienas asmuo yra vertingas, todėl nepriklausomai nuo lyties, amžiaus, neįgalumo, tautybės ir seksualinės orientacijos turi jaustis visaverčiu mūsų visuomenės nariu.

101. Ekonominis šalies augimas turi nenutrūkti ir tarnauti visų jos žmonių gerovei. Skatinsime ekonomikos augimą ir kokybiškų darbo vietų kūrimą siekdami, kad šalies ūkis būtų gyvybingas, migracija – valdoma, o ekonomikos augimo vaisiai būtų visiems prieinami.

102. Diegsime tokias priemones, kad augančios ekonomikos rezultatus pajustų visi, mažėtų pasiturinčių ir neturtingų žmonių gyvenimo lygio skirtumai, gerėtų kiekvieno žmogaus gyvenimo kokybė. Naudosime visus tinkamus svertus infliacijos augimui suvaldyti. Laikomės nuostatos, kad mokesčių politika turi būti nukreipta į žmonių socialinės gerovės kūrimą.

103. Lietuva turi tapti patrauklia vieta darbui ir investicijoms, o mokslas ir naujovės – jos ekonomikos augimo pagrindu. Kokybiškas užimtumas, gerai apmokamos ir saugios darbo vietos, nuolat didėjantys atlyginimai yra Lietuvos sėkmės sąlyga. Net ir kylant kainoms, atlyginimų ir socialinių išmokų perkamoji galia turi tik didėti.

104. Remsime valstybės ir verslo bendradarbiavimą, kad būtų skatinamos investicijos, diegiamos naujos efektyvios technologijos, tausojama aplinka. Sieksime, kad tvirtėtų verslo orientacija į veiklą, kurios rezultatai nukreipti ne vien į pelno siekimą, bet ir į tokias sritis, kaip žmogaus teisės, aplinkos tausojimas, socialinis solidarumas ir sanglauda. Atsakingas verslas, įmonių socialinė atsakomybė – esminė darnios plėtros sąlyga.

105. Valstybės parama šeimai ir geros sąlygos vaikams yra Lietuvos ateities garantas. Turime užtikrinti, kad visi vaikai turėtų lygias galimybes įgyti tinkamą išsilavinimą ir kurti savo ateitį, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties, kad būtų visokeriopai remiamos nepasiturinčios šeimos ir plečiamos jų galimybės išbristi iš skurdo. Laikomės nuostatos, kad vaikų ugdymas yra šeimos ir valstybės bendras reikalas.

106. Visuomenė turi tinkamai pasirūpinti tais, kurie savo darbu prisidėjo prie šalies klestėjimo, gerovės kūrimo. Baigęs aktyvią darbo veiklą žmogus turi jaustis visaverčiu šalies piliečiu, turėti materialinį pagrindą, nepatirti socialinės atskirties ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. Aprūpinta senatvė – stabilios visuomenės požymis.

107. Visavertį Lietuvos žmonių gyvenimą turi užtikrinti produktyvus darbas, o negalinčiųjų dirbti – socialinio solidarumo principais pagrįsta socialinė apsauga. Lietuvoje turi sumažėti skurdo. Valstybės pareiga – padėti žmonėms iš jo išbristi. Jaunimo įsijungimas į visavertį gyvenimą turi būti skatinamas aktyviomis jaunimo užimtumo, perkvalifikavimo ir mokymo bei ugdymo priemonėmis.

108. Tinkama, visiems prieinama ir jautri pacientui sveikatos apsaugos sistema, sauganti didžiausią vertybę – žmogų, yra modernios ir atsakingos valstybės požymis ir garbės reikalas. Susirgimų profilaktika, išankstinis ligų diagnozavimas ir tinkamai organizuota visuomenės sveikatinimo veikla padeda žmonėms ilgiau gyventi, jaustis saugiai, laiku pastebėti ir įveikti ligas bei sveikatos sutrikimus.

109. Gyvenimo kaime modernizavimas ir geresnių žemdirbių darbo sąlygų sudarymas yra svarbios valstybės užduotys. Valstybė turi pasirūpinti, kad už žemdirbių darbą būtų tinkamai atlyginta. Valstybė turi prisidėti prie geresnių gyvenimo sąlygų kaime kūrimo. Vietos savivaldos ir bendruomenių veiklos stiprinimas – esminė mūsų valstybės raidos sąlyga.

110. Tautinio tapatumo stiprinimas, kultūros plėtojimas ir šalies kultūrinio paveldo išsaugojimas yra valstybės atsakomybė savo piliečiams. Valstybė turi užtikrinti, kad kultūra būtų prieinama visiems, nepriklausomai nuo jų pajamų. Lietuvoje esanti kultūrinė ir meninė įvairovė bei bendruomenių sąveika – stiprusis šiuolaikinės visuomenės aspektas.

111. Valstybė turi užtikrinti visuomenės saugumą, garantuoti sėkmingą šalies raidą, taip pat asmens, jo turto apsaugą. Lietuvos žmonės turi jaustis visaverčiais Europos Sąjungos gyventojais. Mūsų valstybės užsienio politika turi būti nukreipta į gerus santykius su kaimynais, turi būti siekiama aktyvios Europos Sąjungos šalių sanglaudos politikos, aktyvaus ir solidaraus bendradarbiavimo su NATO šalimis.

V. DEMOKRATIJA, KŪRYBINĖ VISUOMENĖ IR VALSTYBĖ

DEMOKRATIJOS PLĖTRA

112. Demokratinės visuomenės principas – ne valdžia suteikia žmonėms teises ir laisves, o rinkėjai valdžiai įgaliojimus ginti žmogaus teises ir laisves. Išrinkti į valdžią žmonės turi jos tiek, kiek sutinka perduoti tie, kurie pasirengę rinkti ir laikytis įstatymų. Kadangi kiekviena valdžia yra linkusi į absoliutizmą, tai jos galios apribojamos laiko ir bet kada gali būti atšauktos.

113. Demokratija – tai humanizmu pagrįsta visuomenės raida, kurioje gerbiamas piliečių suverenumas ir garantuojamos žmogaus teisės bei laisvės. Žmonės, išrinkti į parlamentą, Vyriausybę, savivaldybes, tarnauja žmonėms, atstovauja visuomenei, bet ne tampa nuo jos atsiskyrusia „valdžia“ ar „politiniu elitu“. Tik tada demokratiniai santykiai tiesiogiai susijungia su atsakomybe visuomenei.

114. Šiandien Lietuvoje plėtojasi tiesioginė ir atstovaujamoji demokratija, stiprėja savivaldos demokratija, tačiau dar silpna bendruomenių, socialinės partnerystės, visuomenės organizacijų savireguliacijos demokratija. Tik pradeda savo kelią elektroninė demokratija. Socialdemokratams labai svarbu, kad kuo didesnė visuomenės dalis būtų įtraukta į įvairias demokratinės visuomenės raiškos formas, kad būtų kuo geriau pasinaudojama demokratijos formų įvairove sprendžiant visuomenės gyvenimo klausimus.

115. Nors Lietuva yra Europos Sąjungos narė, įgyvendinusi visus stojančiosioms šalims keliamus reikalavimus, tačiau joje, kaip ir daugelyje kitų valstybių narių, matyti pavojingų visuomeninio gyvenimo tendencijų: didėjantis skirtingų socialinių grupių ir šalies regionų, renkamų institucijų ir visuomenės atotrūkis, dalies visuomenės socialinė atskirtis ir skurdas.

116. Su kiekvienais rinkimais mažėja rinkėjų aktyvumas renkant Seimą, savivaldybių tarybas. Viešosios nuomonės tyrimai rodo didelį Seimo ir visuomenės atotrūkį, dalis visuomenės pasiduoda „tvirtos rankos“ šūkiams, rinkėjai mažai domisi politinėmis, ekonominėmis ir socialinėmis programomis, yra veikiami viešųjų ryšių ir pinigų. Vis ryškesnis rinkėjų balsų pirkimo fenomenas, lemiantis turtingesnių ir populistiškesnių politikų pergales. Rinkiminės kampanijos reikalauja vis daugiau pinigų ir viešųjų ryšių paslaugų, nustumdamos į antrą planą demokratinei visuomenei taip reikalingų vertybių propagavimą, socialinių, ekonominių, politinių programų skirtumų išryškinimą.

117. Visuomenėje daug nelygybės, diskriminacijos darbo rinkoje, elementarių žmogaus teisių pažeidimų. Nors tuo rūpinasi ir valdžios institucijos bei nevyriausybinės organizacijos, tačiau demokratinis piliečių teisių mechanizmas veikia ne itin gerai. Galime konstatuoti, kad išgyvename demokratijos deficito visuomenėje laikotarpį. Panašių tendencijų yra tiek kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, tiek ir Europos Sąjungos institucijų santykiuose su jos piliečiais. Neatsitiktinai Europos Sąjungos institucijose svarstoma, kaip priartinti Europos Sąjungą prie jos žmonių. Lietuvoje irgi kyla klausimas, kaip ES ir Lietuvos institucijas priartinti prie mūsų rinkėjų.

118. Visuomenėje dar yra pakantumo antisemitizmui, ksenofobijai, rasizmui, bet kokiam fundamentalizmui, radikaliam nacionalizmui atvejų. Tai mums, socialdemokratams, kelia didelį susirūpinimą. Esame įsitikinę, kad kultūrinės demokratijos, tolerancijos ugdymas –socialdemokratų priedermė. Demokratija šiandien reikalauja stiprinti profesines sąjungas, darbdavių organizacijas, visuomenės demokratinio švietimo sistemą, gerinti nevyriausybinių organizacijų veiklą.

119. Mes įsitikinę, kad būtina stiprinti profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų veiklą, suteikiant jiems daugiau teisių ir atsakomybės spręsti darbo rinkos klausimus. Demokratinė „liaudies universitetų“ švietimo sistema leistų plačiau įtraukti visuomenę į visuomeninius politinius svarstymus. Tik bendros žiniasklaidos ir visuomenės pastangos gali įveikti „demokratijos deficito“ iššūkį ir keisti padėtį demokratijos plėtros linkme.

120. Socialdemokratams demokratija nėra tik procedūros ir taisyklės, įstatymai ir reglamentai. Mes į demokratiją žiūrime kaip į indą, kurį reikia užpildyti realiu turiniu. Mums demokratija – tai morali, etiniais įsitikinimais paremta politika, kur sprendimai grindžiami daugumos ir mažumos veiksmingu dialogu, kai daugumos nuostatos papildomos teisėtais mažumos reikalavimais.

Profesinės sąjungos

121. Socialdemokratus ir profesines sąjungas sieja seni ryšiai ir bendri tikslai. Mes remiame nepriklausomas profesines sąjungas. Jos pačios apibrėžia savo uždavinius. Siekdamos pagerinti įvairių tautybių, tikėjimų ir politinių pažiūrų žmonių gyvenimo bei darbo sąlygas, profesinės sąjungos veikia savarankiškai.

122. Lietuvos socialdemokratai pritaria aktyviam darbo žmonių dalyvavimui svarstant ūkinius, socialinius, kultūrinius gyvenimo klausimus, sprendžiant įmonių, gamyklų, fabrikų, organizacijų, įstaigų darbo ir ekonomikos klausimus. Profesinių sąjungų , o kur jų nėra, – darbo tarybų dalyvavimas, reguliuojant darbo santykius, yra būtinas.

Nevyriausybinės organizacijos

123. Piliečių susibūrimai į jų interesus tenkinančias nevyriausybines organizacijas sudaro puikias sąlygas pilietinei visuomenei formuotis. Nevyriausybinių organizacijų tinklas leidžia įgyvendinti konstitucines žmogaus teises visuomenėje, sudaro geras prielaidas ugdyti pagarbą esminėms Europos Sąjungos vertybėms, padeda plėtotis demokratijai. Nevyriausybinės organizacijos ir jų susivienijimai turi įgyti daugiau teisių sprendžiant savivaldos ar valstybinės svarbos klausimus.

Bažnyčia ir religinės bendruomenės

124. Demokratija visiems piliečiams užtikrina mąstymo, sąžinės, tikėjimo ar netikėjimo laisvę, teisę piliečiams burtis į religines bendruomenes. Teisinė pasaulietinė valstybė ir Bažnyčia, būdamos autonomiškos, gali bendradarbiauti auklėjimo, švietimo, kultūros ir labdaros srityse.

125. Bažnyčia, visos religinės bendruomenės savo vidaus reikalus tvarko savarankiškai. Valstybė pripažįsta religinėms bendruomenėms teisę tvarkytis taip, kaip reikalauja jų kanonai ir statutai, skelbti savo tikėjimą ir atlikti apeigas.

126. Mes giname Bažnyčios ir religinių bendruomenių vidinio ir organizacinio gyvenimo nepriklausomumą nuo valstybės, kaip ir valstybę bei pilietinę visuomenę nuo Bažnyčios pastangų daryti įtaką valstybės institucijų bei nevyriausybinių organizacijų priimamiems vienokio ar kitokio pobūdžio sprendimams. Socialdemokratai bendradarbiauja su Bažnyčia, religinėmis bendruomenėmis siekiant taikos, gaivinant tautos moralę, kuriant solidarią tautą, teikiant labdarą.

KŪRYBINĖ ŽINIŲ IR INFORMACIJOS VISUOMENĖ

127. Socialdemokratai įsitikinę, kad laikui bėgant viskas kinta, todėl socialdemokratinė doktrina, būdama iš principo reformistinė, turi taip pat nuolat keistis, remtis naujausiais mokslo laimėjimais. Mokslas – gamtos, visuomenės ir žmogaus mokslinis pažinimas – turi būti pagrindinis socialdemokratijos atramos taškas.

128. Naujausi mokslo laimėjimai rodo, kad industrinė visuomenė virsta kitokia – kūrybine žinių ir informacijos visuomene, kurioje žmonių gyvenimą labiau lemia ne materialiųjų vertybių gamyba, bet nematerialiųjų – esančių ir naujai atsirandančių problemų sprendimo kelių paieška bei naujų sumanymų kūryba. Dėl to socialdemokratijai būtina kreipti dėmesį į naujai atsirandantį vidurinįjį socialinį sluoksnį – viduriniąją kūrybinę klasę – žmogiškąjį ir socialinį kūrybinės visuomenės kapitalą, jo ugdymą bei apsaugą.

129. Socialdemokratų įsivaizduojamos idealios kūrybinės informacijos ir žinių visuomenės esmė – siekis kiekvieną žmogų išugdyti informacijos ir žinių kūrėju jo įgimtų gabumų srityje bei sudaryti sąlygas bei galimybes dirbti jo sugebėjimus atitinkantį darbą. Tokia visuomenė būtų geriausiai pasirengusi pažangai, sugebėtų adekvačiai atremti kylančius iššūkius. Dėl to labai svarbus tampa kūrybiškumo ugdymas, ypač vaikų ir jaunuolių. Tai sudarytų prielaidas kūrybiniam viduriniajam visuomenės sluoksniui Lietuvoje formuotis. Mes įsitikinę, kad Lietuvos pažangos esmine jėga turi tapti ne vartotojiška, bet kūrybinė vidurinioji mūsų visuomenės klasė.

130. Pagrindinis kūrybinės žinių ir informacijos visuomenės uždavinys – siekti, kad vis didesnė bendrojo vidaus produkto dalis būtų sukuriama naudojant informacines technologijas, biotechnologijas, kitas modernias mokslo žinių reikalaujančias technologijas bei inovacijas.

131. Kūrybinės visuomenės, pagrįstos mokslu ir inovacinėmis technologijomis, ugdymas yra socialdemokratų akcentuojamas strateginis Lietuvos uždavinys ir ekonominės plėtotės kryptis. Tai padės kraštui atsiverti pasauliui, veiksmingai pasitelkti Lietuvos piliečių kūrybines galias ir, naudojantis informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis, leis užtikrinti nacionalinės ekonomikos tarptautinį konkurencingumą, sukurti daugiau naujų ir geresnių darbo vietų, aukštą gyvenimo kokybę. Lietuvos įsitraukimas į ES ekonominės ir socialinės sanglaudos procesą, Lisabonos strategijos įgyvendinimas spartins informacinės ir žinių visuomenės kūrimą šalyje.

132. Kūrybinėje žinių ir informacijos visuomenėje išskirtinę reikšmę įgyja žmonių žinios ir kompetencija. Tai tampa esminiu rodikliu mokantis, įgyjant išsilavinimą ir profesiją, dirbant ir kuriant gerovę. Informacinės technologijos yra šios kompetencijos didinimo įrankis. Jos leidžia greitai ir patogiai pasiekti įvairius informacijos šaltinius, atlikti su darbo2 ar asmeninėmis reikmėmis susijusias veikas. Dėl to plėtojant informacinę visuomenę ypač svarbu sudaryti sąlygas visiems mokytis, įgyti kvalifikaciją, kaupti informacinių technologijų naudojimosi patirtį.

133. Mes skatiname gyventojų naudojimąsi informacinėmis technologijomis, plėtojant viešųjų interneto prieigų tinklą, gerinant sąlygas ir raginant įvairaus amžiaus bei skirtingų socialinių sluoksnių žmones pradėti naudotis kompiuteriais ir internetu. Įgyvendinant Lisabonos strategiją informacinės ir žinių visuomenės plėtros srityje Lietuvoje, turime siekti ir socialinio tikslo – mažinti skaitmeninę atskirtį.

VALSTYBĖS DEMOKRATINĖ RAIDA

Valdžia ir valdymas

134. Valstybė yra tautos ir visuomenės veiklos padarinys, todėl valstybinė valdžia privalo priklausyti tautai ir visuomenei, jos atstovai turi leisti įstatymus ir kontroliuoti jų vykdymą. Negalima leisti, kad visos valdžios ir valdymo funkcijos būtų sutelktos vienoje valdžios šakoje. Įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios yra Konstitucijos atskirtos.

135. Mes valdžios siekimo nelaikome svarbiausiu uždaviniu. Lietuvos socialdemokratai pasmerktų bet kokios politinės organizacijos siekimą užgrobti politinę valdžią. Lietuvoje norime matyti tik atstovaujamas visiems lygiams valdžios organizacijas.

136. Piliečių norus tinkamai išreikš tik tokia valdžia, kuri bus laisva nuo atskirų grupių ar asmenų ekonominio, politinio, psichologinio diktato, oligarchinių valdymo tradicijų. Socialdemokratai pasisako už gausesnį moterų dalyvavimą visose valstybės valdymo srityse.

Savivalda

137. Lietuvos Respublikos Konstitucija vietos savivaldą įtvirtina kaip savarankišką valdžios įgyvendinimo formą. Pilietinė (atvira) visuomenė bei savivaldos institucijų egzistavimas nurodomi kaip pagrindiniai teisinės valstybės požymiai. Savivalda – tai suvienytos visuomenės teisė ir galimybė veikti per savarankiškas, savaveiksmes ir visuomenės kontroliuojamas vietinio valdymo institucijas, reguliuoti visuomeninius reikalus ir užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimą. Vietinės valdžios organai turi turėti visišką veiksmų ir iniciatyvos laisvę vykdyti jiems rinkėjų patikėtus visuomeninius įpareigojimus.

138. Savivalda užtikrina valstybinės valdžios decentralizavimą. Vietinės valdžios organai sprendžia vietinės reikšmės klausimus: savarankiškai tvarko vietos ūkį, finansus, jiems pavaldžias švietimo ir kultūros įstaigas. Mes manome, kad vienas šiandienos savivaldos tikslų – sukurti tokį mechanizmą, kuris veiktų savarankiškai, tenkintų gyventojų poreikius, įtraukdamas juos į savivaldos politikos veiklą. Siekiame, kad būtų nubrėžtos aiškios vietinės savivaldos ribos, tiksliai nusakytos jų teisės ir pareigos. Ypač tiksliai turi būti apibrėžtos ir išplėstos savivaldybių teisinės bei finansinės galimybės: teisė sudaryti biudžetą, nustatyti bei rinkti vietinius mokesčius, reguliuoti paslaugų kainas.

139. Savivalda persmelkia visas sritis: ūkinę veiklą, savivaldybių praktiką, apskričių valdymą. Savivalda gali būti veiksminga tik ten, kur decentralizuojama centrinė valdžia ir aiškiai pasidalijama valdžios funkcijomis. Mes keliame sau uždavinį perduoti kai kurias centrinės valdžios funkcijas apskritims, savivaldybėms, taip pat pačios visuomenės suvienytoms struktūroms, kad kuo plačiau būtų diegiami tiesioginė demokratija ir piliečių aktyvumas tvarkant savo reikalus.

140. Šiandien Lietuvoje pradeda kurtis kaimų, miestelių, miestų gatvių ar rajonų bendruomenės. Jos papildo savivaldos bendruomenės demokratines galimybes. Dėl to ypač svarbu suteikti tokioms bendruomenėms teisę aktyviai dalyvauti sprendžiant joms aktualius klausimus, įtvirtinant tai įstatymiškai, apibrėžiant jų ir savivaldybių tarybų bendradarbiavimą. Svarbu vykdyti ir tolimesnę savivaldybių reformą, kad Lietuvoje susiformuotų gyvybingos savivaldžios administracinės teritorijos.

Demokratijos plėtra

141. Demokratijos turime mokytis, skleisdami visuomenėje tiek turtingą įvairių pasaulio tautų demokratijų patirtį, tiek tyrinėdami ir propaguodami Lietuvos mąstytojų, valstybės veikėjų darbus apie demokratiją. Jos mokymas turi prasidėti ikimokyklinio ugdymo įstaigose ir tęstis visą gyvenimą. Demokratines institucijas reikia kurti visais lygiais: darbo vietos, gamybos valdymo, įstatymų leidybos, teismų, centrinės, regioninės ir vietinės valdžios. Mes siekiame bendradarbiauti su visomis politinėmis jėgomis, ginančiomis laisvės ir demokratijos principus, nes tik dialogas ir politinių jėgų koalicija yra pajėgūs sėkmingai sukurti demokratinę valstybę. Šį svarbų uždavinį keliame ir sau, demokratiškai rengdami LSDP struktūrą bei plėtodami partijos veiklą.

142. Mes pasisakome už parlamentarizmą kaip rezultatyviausią įvairių visuomenės grupių – socialinių, nacionalinių, politinių, kultūrinių, religinių – dialogo formą. Mes už politinės demokratijos ugdymą nuoseklių reformų keliu, jose dalyvaujant visiems visuomenės sluoksniams. Tik taip galėsime sukurti valstybę, paremtą ne prievarta, o humanizmu, valstybę, tarnaujančią žmonėms.

143. Demokratija sudaro geras tautos ir valstybės nacionalinio saugumo sąlygas. Civilinės valdžios viršenybė ir nepolitizuota demokratinė valstybinių krašto apsaugos ir policijos struktūrų kontrolė, visuotinė pilietinė gynyba, darni krašto apsaugos, vidaus reikalų ir nacionalinio saugumo žinybų veikla gali užtikrinti sėkmingus tautos veiksmus civilinių ir kitokių grėsmių bei iššūkių metu.

Politinės partijos

144. Mes manome, kad partijų įvairovė, atspindėdama įvairių visuomenės sluoksnių nuomones, leidžia sukurti tikrąją demokratiją ir apsaugoti visuomenę nuo totalitarizmo. Politinių partijų veiklos siaurinimas pažeidžia laisvės, lygybės, tolerancijos principus, stabdo valstybės demokratinę plėtrą. Demokratinei santvarkai reikšmingi tiek valdančiosios, tiek opozicinių partijų vaidmenys.

145. Mes pasiryžę konstruktyviai bendradarbiauti su visomis demokratinėmis partijomis. Kategoriškai pasisakome prieš partijas, grindžiančias savo veiklą rasine diskriminacija, totalitarizmu, fašistine ir komunistine ideologija ar karinguoju nacionalizmu, taip pat esame už proporcinį moterų atstovavimą sprendimų priėmimo organuose bei moterų kvotas partijos rinkimų sąrašuose.

Mūsų vertybės ir pasaulinės krizės iššūkiai

146. Mums, socialdemokratams, visiškai aišku, kad visos visuomenės gyvenimo sritys gali būti persmelktos demokratiškumo dvasia bei vertybinėmis nuostatomis, todėl, aptardami savo veiklą įvairiose srityse, kalbame apie mūsų vertybėmis grindžiamą politinę, ekonominę, socialinę ir kultūrinę demokratiją bei tai įgyvendinančias priemones, padedančias nubrėžti strateginę kryptį ir siekti ilgalaikių tikslų netgi nereguliuojamos rinkos jėgų sukelto nuosmukio akivaizdoje.

147. Prasidėjusi pasaulinė neoliberalios ekonomikos recesija net dešiniųjų įvardijama kaip rinkos godumo bei neatsakingai paskolas dalijusių privačių finansinių institucijų veiklos rezultatas. Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse ekonomikos nuosmukis turi ir regioninių priežasčių, bet tai nesusiję su pertekliniu valstybės išlaidavimu socialinės gerovės valstybės kūrimo vardan. Valstybės skolos procentas nuo BVP Lietuvoje nuo 2001 m. iki 2008 m. pabaigos nuosekliai mažėjo. Būtent privatus skolinimasis iš privačių bankų sukūrė situaciją, kad 2006–2008 metais tiek Lietuvos, tiek kitų Baltijos valstybių gyventojai vartojo daugiau nei pagamino.

148. Vyriausybės visame pasaulyje dėl krizės kaltos tiek, kiek pernelyg pasitikėjo rinkos efektyvumu. Bet mūsų siūlomos priemonės, paremtos socialdemokratinėmis vertybėmis, leistų šios pasaulinės krizės kontekste Lietuvai ne tik įveikti iššūkius, bet ir sparčiau pereiti į šalies aukštesnę raidos pakopą.

VI. POLITINĖ DEMOKRATIJA

Mums politinė demokratija – tai:

•  Konstitucija, įtvirtinanti žmogaus teises ir laisves bei jų apsaugą; valstybės sąranga, įgyvendinanti visuomenės sutartį dėl valstybės stiprinimo ir nustatanti pilietinės visuomenės sąlygas bei elgesio taisykles;

• ne tik žodžio, spaudos laisvė ir rinkimų teisė, bet ir visų išrinktų bei paskirtų valstybės tarnautojų atsakomybė ir atskaitomybė žmonėms; politinės partijos atsakomybė piliečiams už savo rinkimų programos, pažadų ir susitarimų įgyvendinimą;

• gerai veikiančios viešos institucijos, realiai įgyvendinančios Konstitucijos laiduojamus viešuosius gėrius mūsų visuomenės politinėje, teisinėje, savivaldos ir viešojo administravimo sistemoje.

149. Mes pasisakome už tvirtą politinę demokratiją, atvirą pilietinę Lietuvos visuomenę, todėl laikomės šių principų:

• Konstitucijos viršenybės;

• visuomenės iniciatyvos skatinimo – valstybės nedalyvavimo ten, kur profesinės, kūrybinės ir kitos visuomenės organizacijos sugeba tvarkytis savarankiškai;

• valdžios kontrolės – valdžia gali veikti visuomenę tik pati būdama jos kontroliuojama;

• valdžių pusiausvyros, nes nė viena valdžios šaka negali būti absoliuti, viršyti įstatymų nustatytų jos galių;

• žmogaus teisių prioriteto – įstatyminės piliečių teisių apsaugos nuo valdžios savivalės.

150. Politinė demokratija reikalauja nuolatinių daugiapartinės sistemos stiprinimo pastangų. Mes įsitikinę, kad šiandien būtina:

• stiprinti visuomenėje pasitikėjimą turinčių politinių partijų materialinę bazę, jų fondų ir institutų biudžetinį finansavimą;

• skirti finansinę paramą politinių partijų laikraščiams, kurie, nors ir leidžiami nedideliu tiražu, skaitytojams galėtų pateikti įvairias socialines, politines, ekonomines nuostatas;

• stiprinti visuomenės demokratinį politinį švietimą.

VIEŠASIS ADMINISTRAVIMAS IR VIETOS SAVIVALDA

151. Per atkurtos Nepriklausomos Lietuvos valstybės du dešimtmečius jau yra pasiekta tam tikrų rezultatų, kuriant ir plėtojant valstybės valdymo sistemą. Tačiau to nepakanka.

152. Mes norime efektyvaus valstybės valdymo:

• aiškios valstybės valdymo institucijų, jų vykdomų funkcijų ir tarpusavio ryšių sistemos, ilgalaikės valstybės valdymo modernizavimo strategijos;

• efektyviai kontroliuojamos valstybės institucijų veiklos, siekiant išvengti jų funkcijų dubliavimo;

• biurokratizmo ir korupcijos valstybės valdymo aparate šalinimo;

• valstybės institucijų veiklos tikslaus reglamentavimo administracinėmis procedūromis ir taisyklėmis bei valstybės tarnybą reguliuojančiais etikos kodeksais, kad nusižengę valstybės tarnautojai neišvengtų atsakomybės;

• visuomenės įtraukimo į valdymą, sudarant sąlygas dalyvauti priimant sprendimus.

153. Mes, socialdemokratai, turime:

• optimizuoti viešojo administravimo sistemą, pagrįstą profesionalia valstybės tarnyba, žinių ir informacinės visuomenės plėtote, tobulinti valstybės tarnautojų atranką ir tarnybinės veiklos vertinimo procedūras;

• šalinti negatyvius reiškinius, susijusius su korupcija ir biurokratija;

• įtvirtinti optimalų valstybės institucijų sandaros modelį, kuris aiškiai atspindėtų valdymo ryšius tarp institucijų, jų pavaldumo klausimus, funkcijų pasiskirstymą ir tarnautų žmonių interesams, ryžtingai reorganizuoti valstybinio valdymo ir kontrolės institucijas bei įstaigas, aiškiai dubliuojančias viena kitą;

• didinti tokių institucijų kaip Pramonės ir prekybos rūmai, Žemės ūkio rūmai, Trišalė taryba, Lietuvos mokslų akademija, Lietuvos mokslo taryba, Lietuvos savivaldybių asociacija, Švietimo, Sveikatos tarybos ir kitų įtaką, tvarkant viešuosius reikalus bei formuojant valstybės politiką, suteikti joms daugiau teisių, stiprinti jų savivaldą;

• formuoti ir vykdyti kompleksinę regioninę politiką, mažinant atskirų apskričių ir savivaldybių socialinius–ekonominius skirtumus;

• didinti savivaldybių veiklos ir finansinį savarankiškumą, nuolat ir metodiškai plėsti savivaldybių funkcijas;

• sudaryti teisines prielaidas savivaldybėms plėtoti savo veiklą, į pagalbą tvarkyti vietos reikalus pasitelkiant bendruomenės narius;

• perduoti savivaldybėms papildomas funkcijas, didinti jos įtaką sprendžiant savo teritorijų socialinės ir kultūrinės raidos kryptis, steigiant socialinės globos tarnybas, plečiant naujų institucijų tinklą prie savivaldybių. Mes siekiame racionalaus apskričių ir savivaldybių funkcijų pasidalijimo;

• reformuoti apskričių administracijas, paliekant joms regioninių projektų rengimo, vykdymo ir koordinavimo funkcijas. Savivaldybėms perduoti atsakomybę ir funkcijas, susijusias su savivaldybės gyventojų poreikių tenkinimu.

TAUTINĖS BENDRIJOS

154. Tautinis atgimimas Lietuvoje paskatino atgimti ir kitas Lietuvos tautines bendrijas. Atsirado daug judėjimų ir grupių, kurios rėmė tautinių vertybių atgimimą, kultūrinę, švietėjišką veiklą. Tačiau dažnai tautinės bendrijos veikė uždarai, aprėpdamos tik savo tautines grupes ar jų dalį. Tautinių bendrijų uždarumą bei pasyvumą nemaža dalimi lėmė ir nepakankamai aiški ir kryptinga valstybės politika šioje srityje.

155. Mūsų pozicija tautinių bendrijų atžvilgiu yra aiški. Mes už valstybę, kuri savo piliečiui, nepriklausomai nuo jo tautybės ar pasaulėžiūros, garantuoja lygias politines, ekonomines, socialines ir kultūrines teises bei laisves. Pripažįstame visuomenę, kuri saugo piliečių tautinį identitetą, kultūros tęstinumą, skatiname tautinę savimonę bei jos saviraišką, kultūrinį klestėjimą.

156. Mes siekiame užtikrinti Lietuvoje gyvenančioms tautinėms bendrijoms galimybes:

• visaverčiai įsilieti į visuomeninį, politinį, ekonominį ir kultūrinį valstybės gyvenimą ;

• puoselėti ir plėtoti savo nacionalines kultūrines tradicijas;

• vartoti gimtąją kalbą ir jos mokytis, gimtąja kalba leisti laikraščius, turėti savo radijo ir televizijos laidas;

• viešai ir laisvai reikšti savo nuomonę visais su bendrija susijusiais klausimais,

• burtis į visuomenines–kultūrines organizacijas;

• užsiimti kūrybine, literatūrine, švietėjiška veikla savo gimtąja kalba, palaikyti ryšius su jų gimtinėmis;

• steigti galerijas, muziejus, namus, klubus, memorialines vietas ar kitomis formomis kaupti, puoselėti, propaguoti tautinių bendrijų kultūrines vertybes, steigti fondus kultūrinei–visuomeninei veiklai remti;

• užtikrinti valstybės apsaugą ir globą svarbiems tautinių bendrijų kultūros, architektūros, istorijos paminklams;

• išmokti valstybinę kalbą;

• išpažinti savo religiją.

 TEISĖSAUGA IR TEISĖTVARKA

157. Teisinė valstybė grindžiama teisės viešpatavimo principu. Teisinėje valstybėje Konstitucija ir įstatymas yra aukščiau už bet kokį pareigūną, instituciją ar partiją. Valstybės įstatymai turi realiai užtikrinti pagrindines žmogaus teises ir laisves bei sukurti palankias teisines sąlygas visuomenei plėtotis. Visuomenės teisinis švietimas – būtina teisinės valstybės plėtros sąlyga.

158. Mums įstatymų leidyba – tai procesas, paremtas įstatymų tęstinumo, perimamumo, suderinamumo principais, piliečių iniciatyvos skatinimu, mokslininkų įtraukimu rengiant įstatymų projektus ir juos tobulinant. Keičiant Konstituciją būtina visuomenės diskusija. Svarbiausi Tautos ir valstybės gyvenimo klausimai sprendžiami tik referendumu. Mes siekiame parengti Lietuvos Respublikos įstatymų sąvadą.

159. Mes esame įsitikinę, kad į Konstitucinio Teismo nutarimus turi būti atsižvelgiama nedelsiant, įstatymais turi būti ginamos Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos apibrėžtos žmogaus teisės bei laisvės. Turi būti tobulinami mechanizmai, garantuojantys žmogaus teisių apsaugą Lietuvoje, tarp jų ir pareigą atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Europos Bendrijos Teisingumo Teismo sprendimus.

160. Siekiant užtikrinti žmogaus teisę į gynybą ir teisinę paramą socialiai remtiniems asmenims, valstybė turi garantuoti kvalifikuotą ir prieinamą teisinę pagalbą. Būtina sukurti veiksmingą sistemą, kuri leistų kompensuoti žalą asmenims, nukentėjusiems nuo smurtinių nusikaltimų, atlyginti asmenims žalą, atsiradusią dėl neteisėtų valdžios institucijų aktų. Taip pat sudaryti geresnes sąlygas nukentėjusiems nuo nusikaltimų asmenims gauti advokato paslaugas, galimybę kiekvienam asmeniui efektyviai pasinaudoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistema – visi Lietuvos gyventojai turi teisę nemokamai ir patogiai naudotis pirmine teisine pagalba.

161. Mums ori visuomenė – tai visuomenė, kurioje vyrauja nesitaikymas su nusikaltimais ar asocialiu atskirų asmenų elgesiu kitų visuomenės narių atžvilgiu. Tik ilgalaikė kovos su nusikaltimais strategija yra efektyvi. Didelio dėmesio reikalauja nepilnamečių ir jaunimo asocialaus elgesio, nusikalstamumo, narkomanijos bei prostitucijos prevencija. Kova su korupcija ir finansiniais nusikaltimais, ypač su pažeidimais, susijusiais su ES ir užsienio valstybių finansinės paramos lėšų gavimu ir panaudojimu, reikalauja visos visuomenės ir valstybės pastangų.

162. Visuomenė turi rūpintis nuteistųjų, atlikusių bausmę asmenų reabilitacija, sugrąžinimu į visuomenę, jų užimtumo problemomis. Nepakanka skirti dėmesio tik nusikaltusių asmenų persekiojimui ir reabilitacijai. Nemažiau svarbu apginti nusikaltimų aukų teises ir teisėtus interesus, aukas socialiai reabilituoti. Dėl to baudžiamasis procesas turi patenkinti teisėtus nukentėjusiųjų poreikius bei siekti maksimaliai atlyginti patirtą žalą.

163. Valstybė privalo užtikrinti visas asmenų konstitucines teises, saugoti viešąją tvarką ir rimtį, užkirsti kelią galimiems nusikaltimams bei kitiems teisės pažeidimams, kruopščiai juos tirti, atskleisti, apsaugoti valstybės sieną, teikti gyventojams teisinę pagalbą. Pačios visuomenės labui būtina suderinti savivaldybių ir policijos funkcijas užtikrinant viešąją tvarką ir visuomenės saugumą, gerinti policijos pareigūnų atranką į tarnybą, jų mokymą, profesinę kvalifikaciją, policijai aktyviai bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis bei gyventojais.

NACIONALINIO SAUGUMO IR UŽSIENIO POLITIKA

164. Nacionalinio saugumo tikslas – pasiekti, kad būtų panaikintos arba sumažintos iki minimumo visos galimos grėsmės Lietuvos žmonėms ir valstybei. Tos grėsmės gali būti politinės, ekonominės, karinės, socialinės, ekologinės ir kitokios. Žmogus ir valstybė yra nesaugūs dėl politinio nestabilumo, ekonominio nuosmukio, socialinės įtampos, gamtos užterštumo, didėjančio nusikalstamumo, karinių, jėgos struktūrų keliamų pavojų. Nacionalinio saugumo politika turi apimti šių klausimų visumą, atsižvelgti į visą grėsmių kompleksą.

165. Remdamiesi tokia sistemiška nacionalinio saugumo samprata, suvokiame, kad nacionalinį saugumą užtikrina daugybė priemonių. Įgyvendindami savo vidaus ir užsienio politiką, turime suprasti, kad valstybei užtikrinsime saugumą tik sėkmingai įgyvendinę savo ekonominius, socialinius, ekologinius tikslus. Mes matome, kokių neigiamų padarinių mums paliko sudėtingas perėjimo iš tarybinės planinės į rinkos ekonomiką laikotarpis: vertybinę ir moralinę dalies visuomenės krizę, neigiamą tautos demografinį balansą, didelę emigraciją, ieškant geresnių gyvenimo sąlygų, dalies gyventojų nesugebėjimą prisitaikyti prie naujų sąlygų ir socialinę atskirtį. Tik ilgalaikės demografinės politikos priemonės, užimtumo didinimas, nuolatinis ekonominis augimas gali atremti šiuos nacionalinio saugumo iššūkius.

166. Siekdami užtikrinti Lietuvos saugumą ir demokratinę raidą naujų galimybių ir grėsmių akivaizdoje, turime:

• puoselėti euroatlantinį bendradarbiavimą kaip esminę nacionalinio saugumo sąlygą, o NATO ir ES – kaip svarbiausias šio bendradarbiavimo organizacijas;

• tęsti krašto apsaugos reformą, kad būtų sukurta šiuolaikiška, gerai apginkluota ir su sąjungininkais NATO ir ES pasirengusi veikti kariuomenė, ypač daug dėmesio skirti teisinės bazės atnaujinimui, karių mokymui ir tarnybos sąlygų gerinimui, tarptautinio karinio bendradarbiavimo plėtojimui;

• dalyvauti tarptautinėse misijose ir operacijose, stiprinti NATO ir ES valstybių solidarumą, aktyviai remti tarptautinės bendruomenės pastangas atremti terorizmą.

167. Periodiškai atliekant grėsmių valstybei vertinimą ir atsižvelgiant į naujai besiformuojančius rizikos veiksnius, reikia operatyviai koreguoti nacionalinio saugumo ir gynybos strategines kryptis ir veiklos planus, numatant efektyvias priemones krašto saugumui užtikrinti.

168. Lietuvos valstybės gynybinės sistemos pagrindas – stipri, sąmoninga pilietinė visuomenė ir Lietuvos kariuomenė. Profesionali kariuomenė sukomplektuota savanoriškumo pagrindu, aprūpinta naujausiais ginklais ir modernia karine technika kartu su sąjungininkais užtikrina patikimą krašto apsaugą bei įgyvendina prisiimtus kolektyvinės gynybos įsipareigojimus. Taip pat ji turi būti tinkamai pasiruošusi veikti NATO greitojo reagavimo, Europos Sąjungos kovinių grupių sudėtyje arba savarankiškai atlikti užduotis tarptautinėse misijose.

169. Pagal valstybės finansines galimybes būtina vienodai plėtoti visas turimas pajėgų rūšis: sausumos, karines jūrų, karines oro ir specialiųjų operacijų pajėgas. Optimaliausias, būtiniausias ir efektyviausias Lietuvos kariuomenės kovinių pajėgumų plėtros kryptis tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė, kartu nustato jų finansinę paramą.

170. Lietuvos kariuomenė nuosekliai stiprina ryšius su visuomene. Prireikus padeda civilinėms institucijoms teikti paramą žmonėms stichinių nelaimių ir kitais ekstremaliais atvejais, telkia piliečius visuotiniam pasipriešinimui prieš bet kokį agresorių. Lietuvos kariuomenė padeda šeimai, mokyklai ir visuomeninėms organizacijoms patriotiškai ugdyti jaunimą, kartu su Krašto apsaugos savanorių pajėgomis bei Šaulių sąjunga naujomis formomis skatina piliečių ryžtą ginti Tėvynę ir šalies laisvę. Dėl to reikia vykdyti tolesnę krašto apsaugos reformą, pagal šių dienų reikalavimus transformuoti kariuomenę.

171. Geri santykiai su kaimyninėmis valstybėmis turi būti plėtojami ne tik žodžiais, bet ir realiais veiksmais. Tai lemia šalies saugumą, jos socialinę ir ekonominę gerovę bei dvasinę plėtrą. Mes turime glaudžiai bendradarbiauti su kaimyninėmis valstybėmis, su kuriomis mus sieja bendros demokratinės vertybės, istorija ir kultūra ar interesai.

172. Būtina aktyviai remtis regioninio bendradarbiavimo struktūromis ir iniciatyvomis, įtvirtinti Lietuvą kaip tarpregioninio bendradarbiavimo centrą. Skatinti stabilumo ir demokratijos plėtrą į Rytus kaip būtiną Lietuvos ilgalaikės raidos sėkmės sąlygą. Remti ES ir NATO atvirų durų politiką, demokratines reformas Ukrainoje, Rusijoje, Moldovoje, Pietų Kaukazo valstybėse, skatinti šių šalių ryžtą įsilieti į euroatlantinę bendradarbiavimo erdvę. Remti Baltarusijos pastangas stiprinti nepriklausomybę, demokratiją, pilietinę visuomenę. Plėtoti geros kaimynystės ryšius su šiomis valstybėmis, įtvirtinti Lietuvą kaip Europos kaimynystės politikos ekspertę. Aktyviai dalyvauti 2008 m. Europos Komisijos paskelbtoje Rytų Partnerystės iniciatyvoje, siekiant naujos kartos asociacijos sutarčių su Armėnija, Azerbaidžanu, Baltarusija, Gruzija, Moldova ir Ukraina. Bendradarbiaujant su ES institucijomis, skatinti Rusijos Federacijos Kaliningrado srities socialinę ir ekonominę raidą, taip pat šios srities ir visos Rusijos dalyvavimą europiniuose bendradarbiavimo procesuose, ypač laisvės, saugumo ir teisingumo bei kultūrinio dialogo.

173. Manome, kad reikia toliau plėtoti Lietuvos daugiašalius santykius, daugiau dėmesio skirti žmogaus teisių klausimams. Siekti didesnio tarptautinių organizacijų veiklos efektyvumo. Didinti Lietuvos tarptautinį autoritetą. Siekti įtvirtinti Lietuvą kaip tarptautinių konferencijų ir iniciatyvų centrą, įvairių tarptautinių organizacijų ar jų atstovybių buveinę. Plėtoti tarptautinį ekonominį bendradarbiavimą, didinti tarptautinės ekonominės aplinkos stabilumą. Stiprinti ekonominės diplomatijos vaidmenį, siekti Lietuvos verslui palankių prekybos ir investavimo sąlygų, užsienio investicijų. Stiprinti valstybės informacinę politiką užsienyje. Parengti valstybės viešųjų ryšių strategiją ir numatyti jos finansavimą. Siekti aktyvaus visuomenės dalyvavimo formuojant ir įgyvendinant nacionalinę saugumo ir užsienio politiką.

174. Plečiantis Europos Sąjungai bei vienijantis Europai ypatingą vaidmenį šalia tradicinės valstybių diplomatijos įgauna parlamentinė diplomatija. Nacionalinių parlamentų ir Europos Parlamento narių bendros pastangos siekti tvirtos taikos, tvarios plėtros, geros kaimynystės yra tvirtas pagrindas Europos Sąjungos bendros užsienio ir saugumo politikos bei Europos saugumo ir gynybos politikos tikslams pasiekti. Mes, socialdemokratai, tvirtai pasisakome už nacionalinių parlamentų vaidmens Europos Sąjungoje stiprinimą ir parlamentinės diplomatijos plėtojimą įgyvendinant užsienio politikos tikslus.

175. Europos Sąjunga, įgyvendindama savo tikslus, kuria geros kaimynystės politikos instrumentus, apimančius bendradarbiavimo per sienas, aplinkosaugos, infrastruktūros plėtros ir kitas sritis. „Šiaurės matmens“ iniciatyva – gražus tokių realių instrumentų pavyzdys. Trims Baltijos šalims ir Lenkijai įstojus į Europos Sąjungą, Baltijos jūra iš esmės tapo Europos Sąjungos vidaus jūra, o „Šiaurės matmens“ instrumentų Europos Sąjungos rytų matmens kontekste jau nepakanka.

176. Mes, socialdemokratai, manome, kad būtina žengti kokybiškai naują žingsnį ir Europos Sąjungos lygiu įtvirtinti šiaurės–rytų matmens iniciatyvą, į šios politikos įgyvendinimą įtraukiant ne tik Europos Sąjungos valstybes nares, bet ir Rusiją bei kitus naujuosius Europos Sąjungos kaimynus. Tam būtinos aktyvios pastangos tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. Mes, socialdemokratai, kartu su Europos socialistų partija imamės šios iniciatyvos įgyvendinimo regionuose.

VII. EKONOMINĖ DEMOKRATIJA

177. Mums, socialdemokratams, ekonominė demokratija –tai:

• socialiai reguliuojama rinka; valstybės ir visuomenės reikmėms – švietimui, mokslui, socialiniam aprūpinimui, sveikatai, krašto apsaugai sukauptų lėšų demokratinis valdymas; demokratiškai valdomas šalies ūkis;

• viešojo sektoriaus kuriamos gėrybės, tenkinančios bendrus šeimos, visuomenės, valstybės poreikius, žmogiško socialinio kapitalo didinimas bendruomeniniams tikslams;

• plati gamybos kooperacija, kurianti aukštą pridėtinę vertę, prisidedanti prie žiniomis ir inovacijos grindžiamos visuomenės stiprinimo, pasiekiama derinant darbdavio ir darbuotojo interesus, o ne klasių kova;

• sąžininga konkurencija ir vienodos reguliuojamos rinkos taisyklės, užtikrinant kokybiškas paslaugas vartotojams;

• mokesčių mokėtojų balsas, paskirstant iš žmonių surinktas lėšas.

178. Ekonominė demokratija siekia, kad monopolijas ir konkurenciją pakeistų kooperacija, socialinė atsakomybė, bendradarbiavimas bei solidarumas, kad privatus ir viešasis sektorius papildytų vienas kitą, kurdami skirtingos rūšies bendrąjį tautos turtą.

179. Mes pasisakome už socialinę rinkos ekonomiką, kurioje asmeninis ryžtas, pastangos bei konkurencija derinami su socialiniu teisingumu, solidarumu, o palankios sąlygos verslui sudaromos nepamirštant socialinės valstybės atsakomybės.

180. Socialdemokratinis ekonomikos supratimas pagrįstas šiomis nuostatomis:

• rinka ir konkurencija yra galingi ekonomikos plėtros varikliai, tačiau savaime neužtikrina nei visiško užimtumo, nei socialiai teisingo pajamų paskirstymo. Dėl nepakankamo rinkos reguliavimo didėja skurdas ir socialinė nelygybė, mažėja darbo vietų;

• pasaulinis ekonomikos augimo lėtėjimas, prasidėjęs 2008 metais, dar kartą patvirtino, kad, atsiradus būtinybei rinktis tarp darbo vietų skaičiaus ir gaunamo pelno apimties, kapitalas aukoja darbo vietas. Socialdemokratai pasisako už tai, kad tiek spartaus ekonominio augimo vaisiais, tiek ekonomikos nuosmukio nepritekliais darbas ir kapitalas dalytųsi solidariai;

• rinkos mechanizmai iš esmės neveikia sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros, mokslo ir studijų srityse, taip pat valstybinio socialinio draudimo, šalies gynybos, teisėsaugos ir teisėtvarkos sferose;

• kai kuriose ūkio šakose egzistuojančios, ypač privačios, monopolijos neleidžia laisvai reikštis rinkai, nepatenkina vartotojų, neužtikrina ekonominio augimo. Šių blogybių galima išvengti, jei rinką atsakingai reguliuotų valstybė;

• užsienio investicijos yra labai svarbios šalies ūkiui, tačiau jos pačios savaime negali sukurti efektyvios ilgalaikės gamybos. Ieškant užsienio investicijų, būtina skatinti ir Lietuvos verslininkus investuoti tėvynėje.

EKONOMINĖ POLITIKA IR INVESTICIJOS Į ŠALIES ŪKĮ

181. Mūsų ekonominės politikos tikslas –spartinti Lietuvos ekonomikos, grindžiamos aukštosiomis technologijomis ir žinioms bei inovacijoms imlia gamyba, plėtrą, kurti naujas darbo vietas, didinti šalies konkurencines galimybes pasaulinėje rinkoje, diegti strateginio planavimo principus rengiant ilgalaikes ekonomines programas, efektyviai išnaudoti Lisabonos strategijoje numatytas naujas priemones.

182. Socialdemokratai įsitikinę, kad:

• valstybės investicijas būtina sutelkti į tas gamybinės ir socialinės infrastruktūros šakas, kuriose jos sukurtų daugiausia darbo vietų ir duotų didžiausią pridėtinę vertę;

• investicijos iš užsienio naudingiausios, kai jos yra „plyno lauko“;

• sąžininga konkurencija tarp įmonių, kova su mokesčių slėpimu ir sukčiavimu bei nelegaliu darbu, šešėlinės ekonomikos mažinimas yra ekonominio augimo veiksnys;

• valstybė turi daryti įtaką, kad investicijos būtų tikslinės, nukreiptos į rajonus, kur vyrauja didžiausias nedarbas;

• branduolinė energetika galėtų likti Lietuvos energetikos sistemos dalimi, nes yra tam tinkama infrastruktūra;

• būtina integruoti Lietuvos energetinę sistemą į vieningą Europos Sąjungos rinką, tiesiant elektros jungtis, kuriant bendrą Lietuvos, Latvijos ir Estijos energetikos rinką, deramai užtikrinant vartotojų socialinių interesų apsaugą;

• biurokratinės kliūtys turi būti šalinamos, taip sudarant palankesnes sąlygas sąžiningai konkurencijai, gamybai ir verslui;

• moderni transporto infrastruktūra bei telekomunikacijų įjungimas į bendras Europos ir pasaulio struktūras yra būtina tolesnės ūkio plėtros sąlyga;

• ekonominis augimas turi būti lydimas didėjančių investicijų į viešąjį sektorių ir aplinkosaugą.

FINANSŲ POLITIKA

183. Ateities gerovę galima sukurti tik diegiant nuoseklios fiskalinės politikos principus, suderintus su struktūrine šalies politika. Griežtą valstybės finansų sistemos kontrolę galima užtikrinti vadovaujantis tokiomis fiskalinėmis taisyklėmis:

• didesnes biudžeto pajamas galima gauti skatinant verslo plėtrą ir gerinant mokesčių administravimą bei taikant racionalią bei socialiai teisingą mokesčių politiką;

• mažinant einamąsias išlaidas (išskyrus socialinėms programoms), didinant finansavimą, skirtą investicijoms; valstybės skolos santykį su bendruoju vidaus produktu išlaikant racionaliu lygiu.

184. Savivaldybių biudžetai lieka tobulintina valstybės finansų valdymo sritis. Akivaizdu, kad, kintant savivaldybių funkcijoms ar įsipareigojimams, turi keistis ir jų pajamos; savivaldybėms būtina sudaryti galimybes gauti papildomų pajamų nuomojant bei parduodant joms valstybės perduotą žemę bei kitą turtą, gaunant žemės ir nekilnojamojo turto mokesčius.

185. Mokesčių našta tarp visuomenės sluoksnių yra pasiskirsčiusi labai netolygiai. Lietuvoje daugiausia mokesčių sumoka tik iš darbo užmokesčio gyvenantys žmonės. Dar pasitaiko mokesčius administruojančių įstaigų ir verslininkų susipriešinimo. Mokesčių sistemoje turi būti laikomasi socialinio teisingumo principų.

186. Socialdemokratai yra už tai, kad:

• progresiniai mokesčių tarifai ir lengvatos būtų tokie, jog mokesčių mokėtojų pajamos, investuotos naujoms darbo vietoms kurti, būtų apmokestinamos daug mažiau;

• pagal europietišką patirtį įvedant progresinius mokesčius, mokesčių našta turi būti perskirstyta taip, kad neturtingesnieji mokėtų mažiau, o sąlygos verslui neblogėtų; turtingieji mokėtų turto mokestį; visuotinis pajamų deklaravimas užtikrintų sąžiningą mokesčių mokėjimą;

• prabangos ir prestižo prekės būtų apmokestinamos daugiau, negu paprastos ir masinio vartojimo;

• būtų aiški baudų ir delspinigių išieškojimo per teismą tvarka.

187. Monetarinę politiką galima keisti tik esant bendram sutarimui, jos negalima naudoti kaip rinkimų kovos priemonės. Monetarinė politika turi tarnauti visuomenei – bet koks pinigų politikos keitimas veikia visą ūkį, lemia jo stabilumą.

SMULKUSIS IR VIDUTINIS VERSLAS

188. Smulkusis ir vidutinis verslas yra svarbi priemonė nedarbui mažinti ir gyventojų verslumui užtikrinti. Mes įsitikinę, kad lėšos smulkiems ir vidutiniams verslininkams turi būti nukreipiamos per verslo plėtros programas taupiau administruojant lėšų valdymą; skatinamas verslininkų konsultavimas ir mokymas.

189. Taip pat turėtų būti remiamas smulkaus ir vidutinio verslo produkcijos eksportas, visų pirma jų atstovų dalyvavimas tarptautinėse verslo misijose, parodose, mugėse.

190. Parama moterims verslininkėms, pradedančioms verslą, yra priemonė, padedanti išvengti diskriminacijos versle, todėl turi būti diegiamos mokymo programos moterims, jau besiverčiančioms verslu; joms būtų padedama įsisavinti naujas informacines ir komunikacines technologijas, skatinama elektroninės komercijos plėtra, moterims verslininkėms padedant tapti visateisėmis vietinės ir globalinės ekonomikos dalyvėmis. Tokios priemonės padeda įgyvendinti neginčytiną socialdemokratų principą – visų lygias galimybes.

KAIMAS IR ŽEMĖS ŪKIS

191.  Socialdemokratai pasisako už konkurencingą, lygiaverčiais partnerystės santykiais reguliuojamą žemės ūkį ir tvarią kaimo plėtrą, gyvenimo kokybės kaimo vietovėse gerėjimą ir ūkinės bei socialinės veiklos plėtimą, žemdirbių organizacijų ir kaimo gyventojų bendruomenių savivaldą. Visomis teisinėmis ir ekonominėmis priemonėmis bei būdais turi būti skatinami ir remiami šeimos prekiniai ūkiai, kurie ateityje būtų ūkininkavimo ir gyvenimo būdo kaime pagrindas.

192. Mums labai svarbu:

• teisinėmis ir ekonominėmis priemonėmis skatinti ir remti vidutinių (šeimos) prekinių ūkių kūrimąsi;

• sudaryti palankias sąlygas įsikurti kaimo vietovėse jaunimui, skatinti ir remti jų pastangas pradedant savarankiškai ūkininkauti ar imantis kito verslo;

• gerinti ūkių struktūrą; visokeriopai remti konkurencingos žemės ūkio produkcijos gamintoją;

• plėtoti ir remti specializuotą kooperaciją žemės ūkyje, ypatingą dėmesį skiriant žemės ūkio produkcijos realizavimo kooperatyvams bei gamintojų organizacijų steigimuisi, remti kaimo bendruomenių bei vietos veiklos grupių iniciatyvas;

• sutvarkyti žemės ūkio produkcijos gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų partnerystės sistemą taip, kad visi rinkos partneriai nepriklausomai nuo jų turtinės padėties būtų lygūs ir turėtų vienodas sąlygas gauti teisinga atlygį už savo ūkinę veiklą, neleisti vieniems rinkos partneriams naudotis privilegijuota padėtimi kitų partnerių sąskaita;

• teisinėmis ir kitomis reguliavimo priemonėmis bei susitarimais reguliuoti žemės ūkio produkcijos gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų ekonominius santykius taip, kad perdirbėjai tos pačios kokybės produkciją iš žemės ūkio produkcijos stambiųjų ir smulkiųjų gamintojų tuo pačiu laiku supirktų vienodomis kainomis;

• pasiekti, kad parduodant žemės ūkio produkciją nebūtų atsižvelgiama į žaliavos gamintojų turtinę padėtį, kad teisiškai privaloma tvarka būtų sudaromos ilgalaikės žemės ūkio produkcijos pardavimo–pirkimo sutartys ir įteisinta kompetentinga organizacija, galinti būti arbitras nagrinėjant trišalius (gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų) partnerystės santykius;

• plačiau panaudoti ES paramą ir nacionalinio biudžeto lėšas, remiant smulkaus ir vidutinio verslo įmonių kūrimąsi kaime, netradicinės žemdirbystės ir alternatyvių verslų plėtrą;

• greičiau pasiekti, kad išmokos visiems Respublikos ūkiams iš Europos Sąjungos fondų būtų mokamos tokio pat dydžio kaip ir ūkininkams senosiose Europos Sąjungos valstybėse;

• remti žemdirbių švietimą, tęstinį mokymą, informavimą, konsultavimą, taikomuosius tyrimus agrarinės ekonomikos politikos, kaimo regioninės, ekonominės ir socialinės plėtros bei aktualiais technologiniais klausimais;

• didinti žemės ūkio mokslinių tyrimų indėlį į šalies agrarinės ekonomikos plėtrą, skatinti taikomuosius ir fundamentinius tyrimus visose žemės ūkio mokslo srityse, ypač pabrėžiant agrarinės ekonomikos svarbą;

• toliau plėtoti nacionalinę augalų ir gyvulių selekciją, sėklininkystę bei veislininkystę, tam skiriant reikiamą finansavimą, siekti, kad mokslo plėtra, inovacijos ir moderniųjų technologijų diegimas taptų vienu iš svarbiausių prioritetų žemės ūkio sektoriuje;

• didinti finansavimą melioracijos įrenginių priežiūrai ir renovacijai, atnaujinti rūgščių dirvų kalkinimo darbus, skatinti nederlingų žemių apželdinimą mišku, taip paliekant ateities kartoms didelį nacionalinį turtą, pirmiausia spartinti darbus tose teritorijose, kuriose miškų ūkis yra efektyviausias žemės naudojimo būdas;

• gerinti kaimo infrastruktūrą, sveikatos apsaugą, renovuoti kultūros ir kitus kaimo objektus, kad plačiau būtų tenkinami kaimo žmonių gyvenimo kokybės reikalavimai;

• siekti, kad pastovi dalis kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų kasmet būtų skiriama rajoninių žvyrkelių asfaltavimui;

• skatinti agroturizmo plėtrą, gaivinti tradicinius verslus, remti tautinio paveldo produktų ir tradicinių amatų gamybą;

• skatinti Lietuvos ambasadas ir kitas atsakingas institucijas imtis konkrečių, efektyvių veiksmų ieškant naujų ir plečiant esamas lietuviškų žemės ūkio ir maisto produktų realizavimo rinkas;

• neskatinti genetiškai modifikuotų produktų platinimo, naudojimo ir auginimo šalies teritorijoje.

• įvairiapusiškai plėtoti kaimo ekonomiką;

• siekti socialinės kaimo gerovės, remti kaimo bendruomenių steigimąsi, sudaryti sąlygas bendruomenių tradicijoms kaime ugdyti, spręsti socialines ir kultūrines kaimo problemas;

• remti ir stiprinti žemdirbių savivaldos ir kaimo nevyriausybinių organizacijų vaidmenį žemės ūkio sektoriuje, jų atstovavimą tarptautinėse organizacijose.

 APLINKOS APSAUGA

193. Žmonių gyvenimo sąlygos, valstybės ir visuomenės ekonominė bei socialinė pažanga tiesiogiai priklauso nuo aplinkos, kurioje visi gyvename, kokybės. Dėl to mes privalome rūpintis, kad galėtume kvėpuoti švariu oru, gerti geros kokybės vandenį, maudytis švarioje jūroje, upėse bei ežeruose, mėgautis miškų teikiamomis gėrybėmis ir ramybe. Švari aplinka – mūsų sveikatos ir visaverčio gyvenimo garantas.

194. Gerinant aplinkos apsaugą, mums svarbu:
• nuosekliai įgyvendinti darnios plėtros politiką, užtikrinančią sveiką aplinką, tinkamą gamtos ir intelektualinių išteklių naudojimą;

• tobulinti administracinį aplinkosaugos reguliavimą, taikyti principą „teršėjas moka“;

• užtikrinti žmonių aplinkosauginį švietimą ir informavimą, aktyvų visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus; remti nevyriausybinių organizacijų steigimąsi;

• išsaugoti kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, gamtos ir kultūros paveldo vertybes, sudaryti sąlygas visai visuomenei jas lankyti ir pažinti, išsaugoti valstybės nuosavybėje pagrindinius rekreacinius išteklius bei užtikrinti laisvą lankymąsi privačiai nuosavybei priklausančiuose miškuose ir prie vandens telkinių; sudaryti sąlygas paslaugų sferos plėtrai saugomose teritorijose;

• plėsti šalies miškingumą, skatinti miško želdinimą nederlingose žemėse, išlaikyti ir stiprinti kompleksišką miškų ūkį, kuo plačiau panaudoti valstybinius miškus visuomenės socialinių reikmių tenkinimui, gerinti valstybinių ir privačių miškų vientisą ir kompleksišką apsaugą;

• kartu su kitomis valstybėmis apsaugoti Baltijos jūrą nuo vis didėjančio užteršimo ir avarijų grėsmės, iš esmės pagerinti Nemuno ir Kuršių marių vandens kokybę;

• prisidėti prie tarptautinių pastangų, mažinant klimato kaitą lemiančių dujų išmetimą.

REGIONINĖ POLITIKA

195. Lietuvoje išlieka socialinė nelygybė tarp skirtingų regionų gyventojų, daugelyje rajonų skurdas vis dar yra ties pavojinga riba. Socialdemokratinė regioninė politika remiasi nuostatomis, kad būtina išplėsti ir sutelkti valstybės paramą problemiškiems regionams ne tik suteikiant verslo projektams lengvatines paskolas ar paskolų garantijas, atleidžiant nuo mokesčių, bet ir finansinėmis ar kitomis subsidijų formomis, finansuojant atrenkamus infrastruktūrinius ir socialinius projektus; taikant struktūrinius plėtros reguliavimo svertus naudoti aiškius kiekybiškai apibrėžtus kriterijus išskiriant labiausiai probleminius regionus. Pagal tuos kriterijus probleminiais pripažintiems regionams būtina ieškoti tarptautinės ir teikti Vyriausybės paramą.

VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGA

196. Plėtodami vartotojų teisių apsaugą, mes skatiname nevyriausybines vartotojų teisių gynimo organizacijas bendradarbiauti su valstybinėmis vartotojų teisių gynimo ir kokybės kontrolės įstaigomis. Giname kontrolės ir audito įstaigų nepriklausomybę nuo lobistinių grupių spaudimo, imamės priemonių, kad Lietuvos rinka būtų apsaugota nuo nesąžiningos konkurencijos, naudojant visuotinai pripažintas ir įstatymais įtvirtintas antidempingo, protekcines ir kitas rinkos apsaugos priemones, įteisintas ir ES teisės aktuose. Lietuvos rinka bus stipresnė, jei diegsime solidarumą vartotojų sąjūdyje, plėtodami tarpusavio supratimu paremtą tradiciją pirkti prekę ir paslaugą, teikiamą ar gaminamą Lietuvoje. Tai – praktiškiausia tautinio solidarumo išraiška, naudinga visiems Lietuvos vartotojams.

VIII. SOCIALINĖ DEMOKRATIJA

197. Mums socialinė demokratija – tai:

• teisumo visuomenės santykiuose užtikrinimas, lygių galimybių, socialinio teisingumo ir solidarumo principų praktinis įgyvendinimas;

• žmonių interesų gynimas, gerų gyvenimo bei darbo sąlygų užtikrinimas, dalyvaujant įvairioms bendrijoms, asociacijoms, draugijoms ir grupėms, kai sprendžiami sudėtingi ūkiniai klausimai savivaldybėse;

• ūkio stiprinimas visuomenės gerovės labui, gausinant išteklius, keliant bendrąją visų gerovę, nepažeidžiant individo reikmių pirmenybės;

• viešųjų finansų didinimas švietimo, sveikatos, mokslo ir mokymo sistemoms, ugdant bei stiprinant mūsų visuomenės socialinį ir kūrybinį potencialą;

• ekonominio efektyvumo derinimas su socialinėmis garantijomis visuomenės stabilumo vardan;

• ekonominio konkurencingumo, aplinkosauginio stabilumo ir socialinio teisingumo veiksnių tarpusavio ryšys.

198. Politinė demokratija siekia, kad išnyktų beteisiai, socialinė demokratija – kad beturčiai.

199. Nors taupymas – neišvengiama ekonominės recesijos diktuojama būtinybė, tačiau net ir sunkmečiu negali būti taupoma pamatinių šalies žmonių gyvybę, jų ekonominį bei socialinį saugumą, socialinę sanglaudą šalyje užtikrinančių priemonių sąskaita.

DARBAS IR PAJAMOS

200. Vien verslo skatinimas neatgaivins šalies ūkio. Būtina aktyvi užimtumo ir žmogiškųjų išteklių plėtros politika, kad kiekvienas norintis ir galintis dirbti mūsų šalies žmogus galėtų įgyti reikalingus gebėjimus ir rastų, kur juos pritaikyti, o gyventojų ekonominis aktyvumas didėtų. Esame už tokią valstybės socialinę politiką, kurios prioritetas yra žmonių užimtumas. Ši politika leidžia gyventojams oriai gyventi dirbant ir dorai gaunant pajamas, mažina socialinę įtampą visuomenėje. Dėl to mes privalome:

• progresiniais mokesčiais ir kitomis ekonominėmis priemonėmis mažinti vis didėjančius pajamų skirtumus, rengti užimtumo programas, skatinti investicijas, siekti, kad verslininkai rūpintųsi darbuotojų kvalifikacija ir tinkamomis darbo sąlygomis, didelį dėmesį skiriant perspektyviam darbui su šiuolaikinėmis technologijomis, taip pat prisitaikant prie darbo pasiūlos;

• užtikrinti aktyvios darbo rinkos politikos priemonių kokybę ir garantuoti būtiną šiai sričiai finansavimą. Didėjant nedarbui, aktyvių darbo rinkos politikos priemonių, užimtumo programų finansavimas turi didėti, o ne mažėti;

• panaudoti visas įmanomas priemones, kad netekusiems darbo žmonėms būtų pasiūlytas nuolatinis ar bent laikinas samdomas darbas, sukurta galimybė pradėti individualų ar šeimos verslą, užuot varius juos į neviltį ar emigraciją dėl krizės ar būtinybės susiveržti diržus. Pasiūlyti daugiau viešųjų darbų, sudaryti geresnes galimybes darbuotojų judėjimui į didesnę darbo paklausą turinčias mūsų šalies vietoves.

201. Socialinis dialogas ir partnerystė – priemonė siekti efektyvesnės gamybos ar vienodai padalyti sunkumų naštą tarp verslo ir darbo. Kuo geresni gamybos rezultatai, kuo greitesnis ekonominių sunkumų įveikimas – tai visada bendras darbdavių ir dirbančių interesas. Tik veikiant kartu, o ne vienas prieš kitą, galima sušvelninti krizės padarinius ir su mažiausiais nuostoliais pereiti į augimo fazę. Dėl to mes privalome:

• remti profesinių sąjungų ir darbdavių socialinę partnerystę, ypač jų veiklą ekonominio švietimo bet profesinio mokymo srityje, sudaryti sąlygas žmonėms prisitaikyti tinkamai besiplėtojančioje darbo rinkoje; sudaryti sąlygas „visą gyvenimą trunkančiam“ mokymuisi; skatinti socialinį dialogą atskirų įmonių, ūkio sektorių ir šalies mastu, kad darbdaviai ir dirbantieji kuo geriau suprastų vieni kitus, o priimami sprendimai optimaliai derintų verslo poreikius ir darbo interesus;

• skatinti verslo socialinę atsakomybę už dirbančiųjų ir jų šeimų gerovę. Ypač remti verslo pastangas sudaryti kuo geresnes galimybes dirbantiems derinti šeimos ir darbo pareigas, pritaikyti darbo sąlygas vyresniojo amžiaus ir neįgaliųjų žmonių užimtumui;

• didinti kolektyvinių sutarčių svarbą. Darbo santykių liberalizavimas ir lankstumas turi būti įgyvendinami tik abipusiais darbdavių ir dirbančiųjų susitarimais bei įsipareigojimais;

• siekti, kad verslininkai rūpintųsi darbuotojų kvalifikacija ir tinkamomis darbo sąlygomis, didelį dėmesį skiriant perspektyviam darbui su šiuolaikinėmis technologijomis, taip pat prisitaikant prie darbo pasiūlos. Darbų saugos reikalavimai toliau turi išlikti prioritetinė sritis ir būti besąlygiškai vykdomi. Joks taupymas dirbančiųjų sveikatos ir gyvybės sąskaita negali būti leistinas;

• sudaryti sąlygas jaunimui, vyresnio amžiaus žmonėms įsitvirtinti darbo rinkoje.

SOCIALINĖ APSAUGA

202. Nuosekliai laikysimės nuostatos, kad valstybės teikiama socialinė apsauga turi užtikrinti būtinas pragyvenimui lėšas visiems piliečiams ir papildomas paslaugas tiems asmenims, kurie dėl senatvės, negalios, artimųjų mirties, globos, ligos, motinystės (tėvystės), nedarbo praranda pajamas ir negali pakankamai aprūpinti savęs arba savo šeimos. Mes ekonominių problemų sprendimą siejame su socialinėmis garantijomis žmonėms, todėl:

• didinsime socialines išmokas, didėjant vartojimo prekių ir paslaugų kainoms;

• įteisinsime pagrindinių socialinių išmokų didinimo principus, leidžiančius racionaliai derinti išmokų perkamosios galios garantijas su biudžetų finansiniu tvarumu;

• vykdysime programas, kurios mažintų pajamų ir gyvenimo lygio bei jo kokybės skirtumus tarp atskirų žmonių ir regionų, diegsime skurdo ir socialinės atskirties mažinimo priemones;

• aktyvinsime savivaldybių bei nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą ir skatinsime bendruomenių judėjimą siekiant socialinio teisingumo.

Socialinis draudimas

203. Socialinis draudimas užtikrina didžiąją dalį šalies gyventojų pajamų senatvėje, jiems netekus darbingumo, vykdant tėvystės ar motinystės pareigas, praradus darbą. Kokia bebūtų šalies ūkio padėtis, socialinio draudimo finansinis tvarumas turi būti besąlygiškai garantuotas kaip pamatinė šalies žmonių teisė į socialinę apsaugą. Tuo tikslu mes:

• racionaliau valdysime Valstybinio privalomojo socialinio draudimo fondą. Įstatymu nustatysime griežtas socialinio draudimo lėšų rezervo fondo sudarymo ir jo naudojimo taisykles, leidžiančias naudoti šį fondą tik ypatingomis aplinkybėmis;

• kaupiamojo pensinio draudimo pakopą valdysime taip, kad nenukentėtų nei dabartiniai, nei būsimieji pensininkai. Kaupimas negali būti vykdomas dabartinių pensininkų skurdinimo sąskaita. Skatinsime privačių (savanoriškų) pensijų fondų, prisiimančių socialiai atsakingus ilgalaikius įsipareigojimus, steigimąsi;

• įvesime griežtą socialinio draudimo pensijų indeksavimo tvarką, užtikrinančią finansinį pensijų sistemos tvarumą, bet tuo pat metu garantuojančią, kad pensijų perkamoji galia didėtų ne mažiau nei darbuotojų atlyginimų perkamoji galia. Vidutinė pensija turi sudaryti ne mažiau kaip 50 proc. vidutinio šalies pomokestinio uždarbio.

• palaipsniui į privalomojo socialinio draudimo sistemą vienodomis sąlygomis įtrauksime visus Lietuvos gyventojus. Teisinėmis ir ekonominėmis priemonėmis skatinsime socialinio draudimo įmokų mokėjimą, plėsime kovą su nelegaliu ir pusiau legaliu darbu. Gaunantieji vienodas pajamas privalo turėti vienodas socialinio draudimo pareigas ir įgyti vienodas teises;

• pensijų sistemos priemonėmis skatinsime pensinio amžiaus sulaukusių darbuotojų, tarnautojų, pareigūnų tolesnį darbą. Pasirinkusių likti darbo rinkoje ar tarnyboje ir vėliau išėjusių į pensiją žmonių pensijos bus svariai didesnės.
Socialinė parama ir paslaugos

204. Socialinės paslaugos padeda seniems ir neįgaliems žmonėms palaikyti ryšius su visuomene, jausti gyvenimo pulsą, būti visaverčiais visuomenės nariais. Plėtoti socialines paslaugas, siekti jų įvairovės – ne tik savivaldybių, bet ir valstybės bei visuomeninių organizacijų uždavinys, todėl mes:

•  greta dominuojančios valstybės socialinės paramos visokeriopai remsime privačias ir nevyriausybinių ar kitų organizacijų pastangas bei idėjas socialinio darbo srityje;

• sieksime, kad visiems gyventojams, kuriems to reikia, būtų prieinama socialinė parama ir socialinės paslaugos.

205. Mes ypatingą dėmesį skirsime žmonių su negalia profesinei reabilitacijai, gyvenamosios ir visuomeninės aplinkos pritaikymui, kad jie galėtų naudotis vienodomis galimybėmis su sveikaisiais.

206. Dėl didelių socialinių skirtumų, skurdo, susvetimėjimo nusivylimo gyvenimu tendencija vis didėja. Žmonės, ypač jaunimas, renkasi emigraciją, dėl krizės dalis visuomenės klimpsta į narkomaniją bei alkoholizmą, didėja savižudybių ir nusikaltimų augimo grėsmė. Dėl to stiprinsime valstybės programas, įgyvendinančias prevencines priemones, mažinančias žmonių su rizikos veiksniais skaičių.

Šeimos rėmimas

207. Skatinti gimstamumą remiant šeimas – viena iš tautos išlikimo ir šalies ekonominės plėtros sąlygų. Norime, kad šalies gyventojų skaičius ne mažėtų, o didėtų, kad šeimos norėtų ir galėtų išlaikyti bei deramai išugdyti kuo daugiau vaikų. Esame už tokią šeimą, kokios nori šiandien vaikus auginantys žmonės. Esame įsitikinę, kad vaikų gimimas neturi mažinti šeimos pajamų, riboti abiejų tėvų profesinių siekių, mokymosi, karjeros pasiekimų, jų kultūrinių interesų ir gyvenimo kokybės. Dėl to toliau plėsime universalią paramą kiekvienam vaikui (išmokas, nemokamą maitinimą, neapmokestinamojo pajamų minimumo didinimą ir pan.). Sudarysime galimybę dirbti abiem tėvams, užtikrindami jų mažamečiams vaikams tinkamą priežiūrą ikimokyklinėse įstaigose.

208. Išplėsime socialines, psichologines ir kitokias paslaugas šeimoms, pagerinsime jų kokybę, prieinamumą ir tikslingumą. Gerokai padidinsime vaikų darželių skaičių, kad darbo metu tėvai būtų ramūs dėl savo vaikų. Užtikrinsime tokį vaikų darželių finansavimą, kad jaunai šeimai nebūtų per brangu leisti vaiką į darželį.

209. Pasirūpinsime popamokiniu vaikų užimtumu – kad po pamokų vaikai galėtų išskleisti savo gebėjimus ir interesus būreliuose, sporto ar kitokioje lavinančioje veikloje, o tėvai nesunkiai galėtų tokią veiklą apmokėti.

210. Steigsime daugiau dienos centrų, kur vaikai galėtų prasmingai praleisti laiką, taip pat pasirūpinsime, kad būtų daugiau ir geresnių vasaros stovyklų, nesunkiai prieinamų vaikams iš šeimų su bet kuriomis pajamomis.

211. Padėsime šeimoms ne tik auginti vaikus, bet ir pasirūpinti jų globojamais vyresniaisiais. Plėsime socialinės paramos, dienos centrus neįgaliesiems bei senjorams, kad kiek įmanoma būtų palengvinti juos globojančių šeimų rūpesčiai.

212. Šeimos, ypač jaunos, negali įsigyti būsto net gavusios lengvatinius banko kreditus. Daugiabučiuose namuose gyvenančios šeimos turi savo butus renovuoti, pertvarkyti jų šildymo sistemas. Peržiūrėsime nacionalinę „Būsto“ programą ir ieškosime daugiau lėšų, šaltinių namams atnaujinti, apšiltinti, naujiems socialiniams butams statyti. Sukursime ir įgyvendinsime municipalinio būsto politiką, kad žmonėms būtų sudaryta galimybė įsigyti paprastą municipalinį būstą palankiomis kainomis.

213. Vaikų teisių apsauga turi tapti vienu svarbiausių valstybės prioritetų. Sieksime, kad nebūtų pažeidžiamos vaikų teisės ir naudojamas smurtas prieš vaikus, kad jie i nebūtų įtraukiami į narkomaniją, prostituciją, nedarytų nusikaltimų. Mokyklų nelankančius vaikus grąžinsime į mokyklas. Skatinsime netekusių tėvų globos vaikų įvaikinimą, kiek įmanoma, supaprastinsime įvaikinimo procedūrą.

Jaunimo politika ir sportas

214. Sukursime jauno žmogaus „gyvenimo pradžios“ koncepciją, kad būtų kuo sklandžiau įgyvendinamas perėjimas iš mokslo vidurinėse mokyklose į aukštojo mokslo studijas, įėjimą į darbo rinką, šeimos sukūrimą. Nuolat atliksime jaunimo situacijos tyrimus. Sukursime programas, skatinančias pilietiškumo ir visuomeninio solidarumo vertybių ugdymą.

215. Skatinsime jaunimo centrų kūrimąsi, kuriuose sau palankią erdvę rastų kuo daugiau jaunų žmonių. Peržiūrėsime jaunimo vasaros poilsio programas. Ypatingą dėmesį skirsime neorganizuotam ir neformalioms grupėms priklausančiam jaunimui, pasiūlydami jam priimtiną veiklą užimtumui didinti.

216. Sudarysime teisines ir ekonomines sąlygas universalių sporto klubų, kaip pirminių nacionalinės kūno kultūros ir sporto sistemos subjektų, sparčiam vystymuisi, skatinsime jų indėlį į fizinį vaikų ir jaunimo ugdymą bei sveikatos stiprinimą. Skatinsime neprofesionalų sportą kaip jaunimo užimtumo formą, sukurdami tam reikalingą infrastruktūrą.

217. Didinsime finansavimą jaunimo organizacijų veikloms skatinti, ypač didelį dėmesį skirdami kuo didesnės dalies jaunimo įtraukimui i regioninės plėtros programas.

218. Stiprinsime jaunimo užimtumo politiką regionuose, ypač didelį dėmesį skirdami mažiau galimybių turinčio jaunimo įtraukimui į regionų darbo rinką. Skatinsime jaunų specialistų migraciją į labiau nuo didžiųjų miestų nutolusias Lietuvos savivaldybes, taip kurdami darnią regioninės plėtros Lietuvoje  politiką.

219. Ypatingą dėmesį skirsime užsienio šalyse gyvenantiems jauniems mūsų žmonėms, kad nebūtų prarastas jų ryšys su Lietuva, skatinsime grįžti.

220. Sukursime naujas programas neįgaliesiems, socialiai atskirtiems jauniems žmonėms.

221. Sportas yra viena iš  labai svarbių ekonomikos sferų, kurioje sukuriama labai daug naujų ir labai įvairių darbo vietų, prisidedančių prie šalies bendro vidaus produkto augimo. Todėl sportą reikia vertinti ne tik valstybės prestižo aspektu, bet ir visuomenės visapusiškos plėtros atžvilgiu. Būtina kuo tinkamiau ir efektyviau administruoti visą profesionalaus ir neprofesionalaus sporto sektorių, integruoti sporto ir turizmo industriją, siekiant kuo efektyviau patenkinti Lietuvos sportinius, rekreacinius ir kultūrinius poreikius. 

Sveikatos apsauga  ir  sveika visuomenė

222. Sveikata šiandien suprantama kaip socialinė, fizinė ir dvasinė asmens gerovė, o ne tik ligų nebuvimas. Siekiant sveikatos, reikia gerų gyvenimo sąlygų, saugios darbo ir gyvenamosios bei poilsio aplinkos, sveikos mitybos ir aukštos kokybės geriamo vandens. Norint Lietuvoje įgyvendinti šiuos reikalavimus, būtina plati sveikatos politika. Ji turėtų apimti sveikatos stiprinimą, ugdymą, saugą, ankstyvą ligų profilaktiką, atliktą laiku ir tikslią diagnostiką, kvalifikuotą gydymą ir reabilitaciją.

223. Mes teigiamai vertiname Pasaulinės sveikatos organizacijos paskelbtą programą „Sveikata visiems vienodai prieinamomis sąlygomis“, Lietuvos nacionalinės sveikatos programas, pasisakome už nuoseklų šių programų įgyvendinimą Lietuvoje. Žmonių sveikata – nacionalinis turtas. Jam išsaugoti būtina demokratinė sistema, pajėgi išspręsti ekonomines, socialines ir ekologines problemas.

224. Sveikata Tarptautinėje žmogaus teisių chartijoje pripažinta kaip asmens teisė į aukščiausią pasiekiamą sveikatos lygį. Žmogaus sveikatą reikia protingai puoselėti, tausoti, gerinti. Skatinsime palankią individui socialinę aplinką, ugdysime bendruomeniškumo ir solidarumo jausmą visuomenėje. Stiprinsime tarpžinybinį bendradarbiavimą ir nevyriausybinių organizacijų svarbą ligų profilaktikos srityje, atkreipiant dėmesį į AIDS bei priklausomybių ligas.

225. Mes pasisakome už tai, kad Lietuvoje būtų tobulinama nacionalinė sveikatos sistema. Joje kartu su pagalba asmens sveikatai turi būti ir efektyvi visuomenės sveikatos priežiūros sistema – ligos ir nesveikatos priežastys būtų ne tik išaiškinamos, bet ir užkertamas kelias joms atsirasti.

226. Lietuva pribrendo pažangiai sveikatos visuomenės politikai. Vyriausybė turi nuolat nustatinėti esamos politikos įtaką sveikatai ir apie tai informuoti šalies gyventojus. Visuomenė turi žinoti apie visus jos sveikatai kenkiančius veiksnius, net jei tai atrodytų politiškai ir ekonomiškai nuostolinga. Mes gerinsime sveikatos ugdymą ir mokymą ikimokyklinėse įstaigose, mokyklose, suaugusių sveikatos švietimą.

227. Lietuvos gyventojų fizinio aktyvumo rodikliai lieka tik patenkinamoje būklėje, fizinis gyventojų nejudrumas įtakoja gyventojų sergamumą daugelių ligų. Privataus sektoriaus dominavimas sveikatingumo rinkoje, rekreacinės infrastruktūros plėtros koncentracija privačiame sektoriuje didina socialinę atskirtį, sveikatingumo centrų paslaugos tampa prieinamos tik turtingesnei visuomenės daliai. Todėl būtina valstybės ir savivaldybių lygiu  plėtoti aktyvaus gyventojų poilsio ir rekreacijos infrastruktūrą, žaidimų aikšteles, sveikatingumo trasas, rekreacinės ir kitos paskirties objektus. Lietuvoje būtina plėtoti sveikatos verslą – sveiko maisto produktų ir sporto įrengimų gamybą, sporto bazes naudoti pagal paskirtį, riboti sveikatai žalingą gamybinę veiklą.

228. Būtina įgyvendinti atsakomybę ir kompensacijas už žalą sveikatai dėl blogo gydymo, kenksmingos aplinkos ar informacijos apie ją stokos. Kiekvieną žmogų būtina suinteresuoti saugoti ir stiprinti savo sveikatą. Reikia parengti ir įteisinti sveikatos priežiūros standartus.

229. Būtinoji medicinos pagalba visose medicinos įstaigose turi būti teikiama nemokamai. Ji turi būti visuomenei priimtina ir prieinama. Medicinos įstaigų paslaugos, teikiamos pacientams, turi būti tinkamai finansuojamos valstybės (savivaldybių), sveikatos draudimo ar privačiai. Besimokančiam jaunimui odontologinė pagalba turi būti nemokama. Mokyklose turi būti užtikrinama profilaktinė moksleivių sveikatos priežiūra.

230. Medikai turi turėti galimybę laisvai verstis savo profesija, papildomai užsidirbti, atliekant darbą pagal savo kvalifikaciją. Rengiant medikus universitetinėse ir akademinėse įstaigose, jiems būtina dėstyti ne vien medicininius mokslus, bet ir ugdyti humaniškas gydytojų asmenybes, susiejant medicinos mokslą, studijas ir gydymo meną. Daugiau teisių reikia suteikti medikų specialybių draugijoms. Medikų darbo užmokestį didinsime sparčiau, nei kyla šalies vidutinis atlyginimas.

231. Ligų profilaktikos ir gydymo srityse reikia stiprinti pirminės medicinos pagalbą ir šeimos gydytojo instituciją. Skatinsime ambulatorinį paciento ištyrimą ir gydymą. Diegsime dienos chirurgijos ir dienos stacionaro paslaugas ligoninėse ir ambulatorinėje grandyje, renovuosime kaimo ambulatorijas ir išsaugosime ten tinkamą pagalbą pacientams. Užtikrinsime būtinas ir tinkamas reabilitacinio ir sveikatą atstatomojo gydymo paslaugas ir skatinsime ambulatorinių sveikatą grąžinamojo gydymo paslaugų plėtrą.

232. Ligoninių finansavimo srityje būtina siekti kuo didesnės biudžetinių lėšų efektyvumo kontrolės, aktyvaus visuomenės dalyvavimo kontroliuojant ligonių lėšų valdymą. Mes palaikome privačias iniciatyvas, tačiau pasisakome už valstybinių ligoninių ir ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų ir visuomenės sveikatos tinklo išsaugojimą.

233. Būtina nuolat plėsti garantijas gyventojams išlaidų vaistams kompensavimo srityje, didinti tam skirtas lėšas, tobulinti ambulatorinių vaistų kompensavimo tvarką.

IX. KULTŪRINĖ DEMOKRATIJA

234. Mums kultūrinė demokratija – tai:

• įvairių pasaulėžiūrų bendruomenių savivalda, įtvirtinanti kiekvieno bendruomenės nario laisvę gyventi ir kurti pagal savo sąžinę;

• visuomenės dalyvavimas kultūros politikoje, įgyvendinant kultūros programas, tobulinant kultūrinio bendradarbiavimo formas;

• tautos kultūrinį identitetą stiprinanti demokratinė kultūros politikos plėtra.

235. Kultūrinė demokratija padeda ugdyti tautos kultūrinę savimonę, įgyvendinti toleranciją kaip kultūros principą, bendraujant skirtingų pasaulėžiūrinių ir tautinių bendrijų žmonėms.

236. Investicija į kultūrą, švietimą, mokslą ir naujausias technologijas yra esminis veiksnys, galintis lemti mažas pajamas turinčios šalies klestėjimą. Tą rodo daugelio pažangių valstybių patirtis. Pasisakydami už visuotinę galimybę visų socialinių sluoksnių žmonėms kuo išsamiau pažinti kultūros vertybes, įgyti bendrąjį, profesinį, aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą, sieksime, kad švietimas, mokslas, kultūra būtų remiami realiais sprendimais.

237. Mūsų tikslas – pasiekti, kad Lietuva taptų aukštos kultūros, išsilavinusių žmonių šalimi. Svarbiausias mūsų švietimo politikos uždavinys yra užtikrinti gerą švietimo prieinamumą visiems, pasiekti deramą jo kokybę ir veiklos veiksmingumą, kad efektyviai būtų naudojami visi finansiniai ištekliai. Kultūros politika turi būti orientuota į tai, kad būtų išsaugomas mūsų valstybės kultūros paveldas, plėtojamas profesionalusis menas, puoselėjama etninė kultūra, stiprinama lietuvių kalba. Kultūros politika turi remtis tuo, kad būdami Europos sąjungos šalimi praturtintume Europos kultūrą, paimtume geriausias šalių kultūros tradicijas, tačiau išsaugotume savo kultūrinį identitetą. Tam svarbiausia yra užtikrinti tinkamą švietimo, mokslo ir kultūros finansavimą. Įgyvendinant šiuos uždavinius būtina:

• nenukrypstamai laikytis kultūros, švietimo ir mokslo finansavimo politikos tobulinimo bei finansavimo veiksmingumo, siekiant, kad skiriamos lėšos užtikrintų gerą kultūros, švietimo ir mokslo kokybę, kad šalyje daugėtų išsilavinusių žmonių;

• užtikrinti stabilų kultūros finansavimo augimą bei veiksmingą lėšų panaudojimą, didesnį skaidrumą skiriant lėšas ir atsiskaitant už atliktą darbą;

• didinti visų kultūros ir švietimo darbuotojų darbo užmokestį sparčiau, nei kyla šalies vidutinis atlyginimas;

• puoselėti ekonomiškai, socialiai ir kultūros požiūriu optimalų finansavimą, kad neišnyktų kaimo ir miestelių mokyklos;

• kuriant atvirą, informacinę visuomenę, atskleisti pasauliui Lietuvos kultūrą.

ŠVIETIMO POLITIKA

238. Didėjantys visuomenės socialiniai skirtumai mažina galimybes neturtingiesiems, ypač kaimo jaunimui, siekti mokslo. Per mažai dėmesio skiriama suaugusiesiems šviesti, kelti jų kvalifikaciją, perkvalifikuoti. Vis dar atsiliekame nuo kitų valstybių kurdami informacinę visuomenę.

239. Mūsų švietimo politikos kryptys:

• didinti besimokančiųjų skaičių;

• plėsti mokyklų įvairovę, didinant švietimo prieinamumą visiems vaikams ir jaunuoliams;

• pasiekti, kad švietimo programos labiau atitiktų moksleivių ir visuomenės poreikius;

• siekti privalomo vidurinio išsilavinimo visiems;

• puoselėti tautinių bendrijų mokyklas;

• užtikrinti mokymo priemones mokykloms ir nemokamus vadovėlius moksleiviams, pirmiausia iš tų šeimų, kuriems būtina visuomenės socialinė pagalba;

•vykdyti mokyklų kompiuterizavimo programą, siekiant, kad ir moksleiviai, ir suaugusieji gebėtų naudotis informacijos lobynais ir taikyti informacines technologijas kasdieniame gyvenime;

• stiprinti mokyklų bibliotekas;

• kurti visą gyvenimą besimokančiųjų visuomenę, įgyvendinti tęstinį mokymą;

• plėsti studentų paramos sistemą;

• sudaryti sąlygas kuo didesniam skaičiui moksleivių, studentų ir dėstytojų dalyvauti Europos programose;

• sudaryti sąlygas aukštosioms mokykloms savarankiškai tvarkytis, įgyvendinti aukštųjų mokyklų finansavimo principą, saugantį jų autonomiją, bet įgalinantį skirtas lėšas naudoti efektyviai, tenkinantį aukštųjų mokyklą poreikius ir skatinantį pritraukti nebiudžetinių lėšų;

• skatinti, kad aukštasis mokslas ir profesinis mokymas prisidėtų prie šalies konkurencingumo didinimo, geresnio kvalifikuotų specialistų rengimo besikeičiančiai darbo rinkai, o rengiami specialistai labiau atitiktų darbo rinkos poreikius.

MOKSLO IR TECHNOLOGIJŲ POLITIKA

240. Dabarties dinamiškame pasaulyje šalies gebėjimas keistis – pagrindinė plėtros sąlyga. Gebėjimo keistis ugdymas įmanomas tik esant šiuolaikiškai šalies mokslo ir technologijų politikai. Mokslas ir naujos technologijos, gilios žinios, žmonių ir institucijų kompetencija – perspektyvaus ūkio ir stiprios ekonomikos pagrindas. Varomoji technologijų ir naujovių perdavimo jėga yra universitetų, mokslininkų bei tyrėjų, pramonės ir komercijos įmonių bendradarbiavimas. Įgyvendinant Lisabonos strategiją būtina didinti finansavimą moksliniams tyrimams ir taikomosios veiklos plėtrai iki 3 proc. nuo BVP, siekti verslo struktūrų didesnių investicijų į mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą, išlaikyti mokslo sritis, kur Lietuvos mokslo mokyklos yra stiprios ir pripažintos tarptautiniu lygiu.

241. Įgyvendinant mokslo ir technologijų politiką būtina:

• sudaryti palankias sąlygas Lietuvos mokslui įsilieti į Europos Sąjungos mokslo ir tyrimų erdvę; remti universitetų, Lietuvos mokslo institucijų, nacionalinės Mokslų akademijos veiklą, sprendžiant šiuolaikines mokslo problemas, keliant mokslinių darbų kokybę, siekiant Lietuvos mokslo tarptautinio pripažinimo. Lietuvos mokslas turi užimti deramą vietą Europos ir pasaulio moksle;

• esamą mokslo ir technologijų potencialą orientuoti į naujus tarptautinių rinkų diktuojamus uždavinius, aktyvų dalyvavimą Europos Sąjungos „Framework7“ ir „CIP“ bei kitose programose;

• kurti darnią mokslo ir verslo institucijų sąveikos sistemą, supaprastinti finansinės paramos skyrimą moksliniams tyrimams ir naujovėms, ypač jaunoms ir novatoriškoms bendrovėms;

• sudaryti palankias sąlygas tyrėjams ir specialistams dirbti savo šalyje;

• aprūpinti mokslo, mokymo ir švietimo įstaigas informacinių technologijų priemonėmis bei elektroninės informacijos ištekliais;

• skatinti plačiajuosčio interneto plėtrą, užtikrinti saugias elektronines paslaugas, taikomąsias programas ir elektroninio turinio paslaugas (e. mokymas, e. valdžia, e. sveikata, e. verslas).

KULTŪROS POLITIKA

242. Kultūros politikoje mums svarbiausia:

• įtvirtinti principą „kultūra visiems“;

• tobulinti teisinę sistemą taip, kad ji užtikrintų humanizmo, demokratiškumo, tolerancijos, kultūros prieinamumo, tapatumo išsaugojimo, sprendimų kultūros srityje viešumo principus, gerintų paveldo apsaugą, kaupimą ir kontrolę, skatintų kultūros rėmimą ir plėtrą;

• kartu su kultūros darbuotojais, menininkais ir mokslininkais, jų kūrybinėmis ir profesinėmis organizacijomis rengti ir tobulinti kultūros valstybinę bei regionines programas, nustatant problemas ir prioritetus; formuoti ilgalaikę jos įgyvendinimo strategiją;

• teisiškai sureguliuoti kultūros institucijų kompetenciją ir Vyriausybės, apskričių ir savivaldybių atsakomybę, visuomenės ir valstybinių institucijų sąveiką, įvedant realią kultūros valdymo decentralizaciją, suteikiant savivaldybėms daugiau teisių ir įgaliojimų, sudaryti lygias sąlygas aktyviai dalyvauti visiems visuomenės sluoksniams ir regionams kultūros veikloje;

• užtikrinti žmonėms laisvę ir galimybę ginti savo dvasines vertybes, apsaugant visuomenę, jaunąją kartą nuo vis labiau įsigalinčios dvasinės degradacijos ir agresijos reiškinių kultūroje;

• užtikrinti antimonopolinių priemonių taikymą visuomenės informavimo ir žiniasklaidos srityje, ginti žurnalistų teises į laisvą žodį, skatinti atsakingą žiniasklaidą;

• skatinti kūrybą, profesionalaus meno įvairovę, neišstumiant klasikinių ir nacionalinių meno vertybių.

• užtikrinti tapatumo principą, kaip tautos ir valstybės įtvirtinimo, saugumo ir išlikimo garantą, siekiant, kad kitų kultūrų perėmimas nevirstų savosios kultūros praradimu;

• siekti, kad kultūra, turinti tiesioginę ir didelę įtaką tiek valstybės politikai, tiek ekonomikai, būtų deramai finansuojama;

• kelti kultūros darbuotojų kvalifikaciją, skatinti kūrinių pirkimą muziejams, formuoti valstybinius užsakymus fondams. Deramai rūpintis iškiliausiais kūrėjais ir kultūros darbuotojais senatvės ir ligos atvejais;

• siekti, kad regionų kultūros įstaigų savarankiškumas netaptų dingstimi valstybei atsiriboti nuo atsakomybės už šalies kultūros būklę. Valstybės vaidmuo plėtojant kultūrą, išsaugant ir kaupiant paveldą, turi išlikti svarbus. Reikia siekti, kad kultūros problemos nebūtų paliktos spręsti vien tik rinkai;

• pakeisti valstybės paramos leidybai būdą, finansuojant vartotoją, visų pirma – bibliotekas;

• skirti pakankamai lėšų bibliotekų fondams formuoti, panaikinti atsilikimą šioje srityje nuo kitų ES šalių. Bibliotekos turi tapti ne tik informacijos skleidėju, bet ir bendruomenių branduoliu (kartu su kultūros centrais);

• sustabdyti tolimesnį kultūros įstaigų veiklos „programizavimą“, nes jis mažina biudžetinį finansavimą, tai gali tapti kultūros, ypač miesteliuose ir kaimuose, naikinimu;

• tobulinti ilgalaikės valstybinės kultūros paveldo apsaugos strategiją ir perspektyvinę kultūros vertybių išsaugojimo programą;

• remti kultūros vertybių tyrimus, apskaitą, konservavimo ir restauravimo darbus;

• plačiau informuoti ir šviesti visuomenę kultūros paveldo apsaugos klausimais;

• sukurti sąlygas kultūros paveldo plėtrai, diegti kultūros paveldą skatinančią mokesčių ir lengvatinių kreditų sistemą;

• skatinti turizmo verslo ir kultūros institucijų bendradarbiavimą, investicijas į kultūros objektus, siekiant, kad jie būtų išsaugoti ir gyvybingi, pritrauktų turistų;

• stiprinti kultūros įstaigas kaimuose, mažose gyvenvietėse, palaikyti kultūrinę saviraišką;

• remti užsienio lietuvių bendruomenių ir jų visuomeninių organizacijų kultūros, švietimo ir sporto programas;

• geriau finansuoti vaikų sporto mokyklas, plėsti sporto mokyklų tinklą, skatinti sporto masiškumą, plačiau įtraukti į šią veiklą visuomenę, sporto veteranus;

• siekti, kad darbdaviai dirbantiesiems sudarytų palankias sąlygas sportuoti, sukurti tokią įstatyminę bazę, kuri skatintų verslą remti sportą;

• nustatyti aiškius kriterijus ir normatyvus, pagal kuriuos būtų remiamos aukšto sportinio meistriškumo profesionalaus sporto nacionalinės komandos ir individualūs meistrai.

243. Šios politinės, ekonominės, socialinės ir kultūrinės demokratijos priemonės ir sprendimų būdai turi būti taikomi suderintai, atsižvelgiant į siekiamus tikslus ir jiems įgyvendinti taikomų priemonių visumą. Platus demokratinių priemonių arsenalas leidžia pritraukti visas pažangias Lietuvos visuomenės jėgas, kad būtų sukurta nauja, solidari, socialiai teisingesnė Lietuva. Didžioji Lietuvos visuomenės dalis nori reformuoti gerovės politiką, matyti Lietuvą pažangesnę, nei ji dabar yra, keisti Lietuvos raidos kryptį. Bet daugelis supranta ir tai, kad šių tikslų Lietuva viena pasiekti negali. Socialiai teisingesnė Lietuva gali būti tik tada, jei socialiai teisingesnė bus ir Europos Sąjunga, taip pat jei pasauliniai procesai bus lydimi pastangų įgyvendinti socialinės gerovės valstybės modelius pasauliniu mastu.

244. Mes suprantame, kad pažangos negalėsime pasiekti, jei nederinsime savo programos ir veiksmų su Europos Sąjungos pažangiosiomis jėgomis. Dėl to mums visiškai akivaizdu, kad troškimas matyti socialiai teisingesnę Lietuvą išsipildys tik tada, kai ir Europos Sąjunga eis naujos socialinės Europos kryptimi, kartu darys įtaką pasaulio šalių raidai ta pačia socialiai reguliuojamos rinkos ir darnios plėtros, saugančios planetos ekologinę pusiausvyrą ir žmonijos taikią raidą, kryptimi.

X. MES EUROPOS SĄJUNGOJE IR PASAULIO TAUTŲ BENDRIJOJE

245. Po 2004 m. plėtros Europos Sąjunga iš naujo apmąstė vertybes, tikslus, kompetencijas, sprendimų priėmimo tvarką, valstybių narių ir Europos Sąjungos santykius, institucinę sąrangą ir politiką. Mes aktyviai dalyvavome rengiant Sutartį dėl Konstitucijos Europai, o nepavykus ratifikuoti, prisidėjome rengiant jos pagrindu Lisabonos sutartį. Pagal šią sutartį Europos Sąjunga apibūdinama kaip valstybių narių ir piliečių sąjunga, grindžiama pagarba žmogaus orumui, laisvei, demokratijai, lygybei, teisinei valstybei ir pagarba žmogaus teisėms. Sąjungos tikslas – skatinti taiką, puoselėti jos vertybes ir tautų gerovę. Sąjunga siekia Europos, kurioje plėtra būtų tvari, pagrįsta subalansuotu ekonomikos augimu, aukšto konkurencingumo socialine rinkos ekonomika, kuria siekiama visiško užimtumo ir socialinės pažangos, kurioje skatinamas mokslas ir technikos pažanga, išlaikoma aukšto lygio aplinkos apsauga ir aplinkos kokybė.

246. Lietuvai reikalinga stipri, solidari Europos Sąjunga, kalbanti vienu balsu Europos užsienio ir saugumo bei saugumo ir gynybos srityse. Mes pasisakome prieš „dviejų greičių“, stipresnių valstybių branduolio ir skurdesnės periferijos Europos Sąjungą. Mes pasisakome už bendrijų metodo stiprinimą bei jo ir tarpvyriausybinio metodo pusiausvyrą sprendžiant Europos Sąjungos reikalus, taip pat už stipresnius Europos Komisiją ir Europos Parlamentą, nacionalinių parlamentų vaidmens didinimą sprendžiant Europos Sąjungos reikalus, skaidrų tarpvyriausybinio metodo taikymą, ypač priimant įstatymų galią turinčius teisės aktus. Mes už aktyvų Europos piliečių dalyvavimą sprendžiant Europos Sąjungos reikalus. Europos Sąjunga reikalauja nuolatinių pastangų, kad stiprėtų demokratija.

247. Europos Sąjungos projektas – tai visų Europos piliečių projektas. Tai solidari, socialiai orientuota Europos Sąjunga su lygiomis visų jos valstybių narių ir piliečių teisėmis, grindžiamomis bendromis vertybėmis. Ji yra atvira visoms Europos valstybėms, kurios gerbia jos vertybes. Europos Sąjunga – ne uždaras projektas. Durys į Europos Sąjungą turi būti atviros ir mes aktyviai dalyvausime, svarstant naujų narių priėmimą ir padedant joms nelengvame integracijos į ES kelyje.

248. Lisabonos sutarties projektas baigia savo ratifikacijos kelią Europos Sąjungos valstybėse narėse. Lietuva jau apsisprendė ratifikuodama šią sutartį. Pasakę tvirtą „taip“, mes laukiame, kada ji įsigalios visoje Europos Sąjungoje.

249. Europos Sąjungos įvairovė didėja tiek valstybėse narėse, tiek tarp jų. Pirma, Europos valstybės tampa vis skirtingesnės dėl imigracijos ir žmonių judėjimo iš vienos valstybės narės į kitą. Antra, įvairovė ES viduje augo ypač per paskutiniuosius trejus metus, nes Sąjunga išsiplėtė nuo 15 iki 27 narių 2007 m. Dėl šių dviejų priežasčių kyla klausimas, ar ES turėtų labiau prisitaikyti, kad atspindėtų tokią įvairovę.

250. Europos, kartu ir Lietuvos, piliečiai turi teisę gyventi ir dirbti visoje Europos Sąjungoje; teisę balsuoti ir kandidatuoti į Europos Parlamentą ir į savivaldybes; teisę į diplomatinę ir konsulinę apsaugą; teisę pateikti peticiją Europos Parlamentui ir skundą Europos ombudsmenui; teisę kreiptis į ES institucijas ir gauti atsakymą oficialiąja savo valstybės narės kalba. ES Pagrindinių teisių chartija nustato visą spektrą piliečių teisių, tačiau kol kas teisiškai neįpareigoja valstybių narių ją tiesiogiai vykdyti.

251. Lisabonos sutartis nustatys demokratinės lygybės, atstovaujamosios demokratijos ir dalyvaujamosios demokratijos principus; atsižvelgs į žmonių nacionalinį tapatumą; pirmą kartą įteisins piliečių iniciatyvos teisę, suteikdama teisę pateikti Europos Komisijai pasiūlymą dėl teisės akto, paremtą mažiausiai vienu milijonu piliečių parašų, pripažindama mažumų teises Europos vertybe, paversdama ES Pagrindinių teisių chartiją teisiškai privalomu dokumentu. Taigi yra numatyti įvairūs būdai, kaip ES gali tapti demokratiškesnė ir artimesnė piliečiams ateityje, jei tik atsiras politinės paramos šiems pokyčiams.

252. Lisabonos sutartyje numatytos didelės permainos pertvarkant Europos Komisiją ir kitas institucijas. Europos Vadovų Taryba privalės atsižvelgti į Europos Parlamento rinkimų rezultatus siūlydama Komisijos pirmininko kandidatūrą, o Europos Parlamentas Komisijos pirmininką rinks Europos Parlamentą sudarančių narių balsų dauguma. Jei šis kandidatas nesurinks reikalaujamos balsų daugumos, Europos Vadovų Taryba turės pasiūlyti naują kandidatą. Europos Parlamentas taip pat turės teisę paleisti Komisiją, priėmus siūlymą pareikšti nepasitikėjimą ja, tačiau negalės pareikšti nepasitikėjimo Komisijos pirmininkui ar Komisijos nariams atskirai.

253. Europos Parlamentas yra vienintelis pasaulyje tiesiogiai renkamas tarptautinis parlamentas ir Europos demokratijos ramstis. Europos Parlamentas atsakingas už bendrą sprendimų priėmimą kartu su Taryba dėl teisės aktų (bet ne visose politikos srityse), demokratinės kitų ES institucijų kontrolės vykdymą ir dalijasi galiomis su Taryba dėl ES biudžeto. Jo galios taip pat bus sustiprintos.

254. Jau neabejojama, kad nacionaliniai parlamentai turėtų būti labiau įtraukti į Europos politikos formavimo procesą. Viena pagrindinių Lisabonos sutarties naujovių yra siūlymas įtvirtinti nacionalinių parlamentų teisę užtikrinti, kad Europos Komisija tinkamai laikytųsi subsidiarumo principo, t. y. nesiimtų iniciatyvos, kuri nėra jos kompetencija.

255. Europos Sąjungos Taryba, sudaryta iš nacionalinių vyriausybių, šiuo metu yra bene įtakingiausia Europos Sąjungos institucija. Lisabonos sutartyje siūloma įsteigti Europos Sąjungos Tarybos pirmininko, kurį išsirenka Europos Vadovų Taryba balsų dauguma, postą. Pirmininkas, be kita ko, turėtų pirmininkauti Europos Vadovų Tarybai, vadovauti jos darbui. Kita naujovė – Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai posto įkūrimas, kad padarytų ES išorinius veiksmus efektyvesnius ir nuoseklesnius ir kad išreikštų stipresnę, vieningą ES nuomonę pasauliniu lygiu. Šių svarbių demokratinių naujovių įtvirtinimas dabar priklauso nuo Lisabonos sutarties ratifikavimo.

256. Politiniai debatai tarp socialdemokratų ir kitų pažangių europiečių koncentruojasi ties keliomis idėjomis, kaip pagerinti Europos demokratiją, geriau atspindėti Europos įvairovę ir kovoti su diskriminacija:

• Lisabonos sutarties naujovių, susijusių su demokratija ir įvairove, įvedimas;

• Europos politinės partijos turi siūlyti savo kandidatus į Europos Komisijos pirmininko pareigas ir suteikti Europos Parlamentui teisę rinkti Europos Komisijos pirmininką;

• suteikti Europos Parlamentui teisę atstatydinti Europos Komisijos narius individualiai;

• įvesti vieningą rinkiminę sistemą Europos Parlamento rinkimams.

TAIKA – SVARBIAUSIAS MŪSŲ TIKSLAS

257. Taika – tai ne tik laikotarpis, kai tyli pabūklai. Taika – kai žmonės bei tautos gali gyvuoti bei augti be prievartos, okupacijos ar kitokios grėsmės savam saugumui. Svarbi taikos garantija yra tautų bendradarbiavimas ekonomikos, ekologijos, kultūros, žmogaus teisių apsaugos bei kitose srityse. Mes pasisakome už platų piliečių ir organizacijų tarptautinį bendradarbiavimą ir visokeriopai jį remiame.

258. Taikos ir tautų draugystės siekiai žmogui turi būti diegiami nuo pat vaikystės. Dėl to mes remiame visų ir visas pastangas, nukreiptas į jaunosios kartos auklėjimą tik taikos ir pagarbos kitoms tautoms dvasia.

259. Taikų gyvenimą galime susikurti tik mes patys ir tik su sąlyga, jeigu visi to sieksime. Dėl to mes pasisakome už taikius visų tarptautinių ginčų bei konfliktų sprendimo būdus, už tai, kad nacionaliniai atskirų tautų interesai būtų ribojami žmogiškosios moralės bei tarptautinės teisės reikalavimų. Kategoriškai atmetame bet kokį diktatą bei prievartą tautų bendradarbiavimo procese.

260. Didelį pavojų taikai kelia karinių biurokratinių ir karinių pramoninių kompleksų bei jiems atstovaujančių sluoksnių egoistiniai tikslai ir interesai. Dėl to mes remiame priemones, ribojančias šių sluoksnių galią bei skatinančias karinės pramonės reorganizavimą civilinės paskirties reikmenų gamybai.

261. Žmonija XX amžiuje išgyveno du žiaurius pasaulinius karus, nusinešusius per šimtą milijonų gyvybių. Tiek Pirmojo, tiek Antrojo karo metu buvo susiformavę blokai (Antantės, Atlanto sąjungininkų), kovoję prieš kaizerinę ar nacistinę Vokietiją ir jos sąjungininkes. Po Antrojo pasaulinio karo žmonija įžengė į naują konfrontacijos etapą tarp stalininės ir vėlesnės TSRS bei JAV ir Vakarų Europos šalių, sujungusių savo pajėgas NATO. Šis ilgas „šaltojo karo“ laikotarpis, lydėtas beprecedenčio branduolinio ginklavimosi varžybų ir galimos branduolinės katastrofos, baigėsi TSRS subyrėjimu, „šaltojo karo“ pabaiga, NATO ir Europos Sąjungos plėtra. Buvusioje TSRS erdvėje Rusija liko vienintelė branduolinį ginklą turinti valstybė, veikianti branduolinės ginkluotės tolimesnę raidą šioje erdvėje. NATO bloke branduolinėmis valstybėmis išlieka JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija. Branduolinę ginkluotę šiandien turi Kinija, Indija, Pakistanas ir Šiaurės Korėja. Tačiau dabartiniu metu tikimybė kitoms šalims įsigyti branduolinį ginklą išlieka, nors pagrindinės valstybės ir yra pasirašiusios branduolinio ginklo neplatinimo konvencijas.

262. Tvari taika reikalauja naujos pasaulinės tvarkos, branduolinio ginklo neplatinimo ir visiško jo atsisakymo. Europos ir pasaulio socialdemokratai, socialistai, leiboristai ir kitos pažangios jėgos ne vieną kartą kėlė naujos tvarios taikos perspektyvą po sėkmingos šaltojo karo pabaigos. Prabilta ir apie naująjį atlantizmą – apie galimybę glaudžiai bendradarbiauti Europos Sąjungai, JAV ir Rusijai. Mes įsitikinę, kad ši naujojo atlantizmo, bendradarbiaujant JAV, Europos Sąjungai ir Rusijai, kryptis tikrai gali ir turi būti ateityje stiprinama, nors ir susiduriama kasdienybėje dar su sunkiais prieštaravimais ir kliūtimis. Bet tvari taika reikalauja tokios perspektyvos.

263. Tvari taika reikalauja ir Jungtinių Tautų, jų Saugumo Tarybos reformų, būtina stiprinti ir regionines tvarios taikos plėtros organizacijas, skatinti visas šalis ieškoti būdų, kaip spręsti Artimųjų Rytų, Afrikos, kitų regionų įsisenėjusius ar įšaldytus konfliktus, užbaigti vis dar besitęsiančius karus.

EUROPOS SĄJUNGA PASAULYJE

264. Pati viena Lietuva negali būti įtakinga pasaulio bendruomenės narė. Bet įstojus Lietuvai į Europos Sąjungą, atsivėrė kur kas didesnės galimybės kartu su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis daryti įtaką pasaulinei pažangai.

265. Pasaulis per paskutiniuosius dvidešimt metų negrįžtamai pasikeitė. Globalizacijos, kaip tokios, pobūdis ir naujų globalinių galių iškilimas reiškia, kad jokia individuali Europos valstybė nebėra pajėgi viena realiai daryti įtaką pasaulio reikalams. Ekonominės, socialinės, aplinkosaugos bei saugumo problemos, įskaitant terorizmą, privertė Europos valstybes nares suvokti, kad būtina sujungti jėgas tam, kad būtų išspręstos problemos, kurios jau peržengia valstybių sienas.

266. Didelis Europos Sąjungos gyventojų tankumas, priklausomybė nuo užsienio valstybių infrastruktūros, ekonominiai ir prekybos santykiai, energijos atsargos, taip pat geografinis artumas su politiškai nestabiliais regionais ir valstybėmis kelia Europos Sąjungos valstybėms narėms daugiau saugumo pavojų nei bet kada anksčiau.

267. Demokratija ir žmogaus teisės visame pasaulyje ir toliau susiduria su sunkumais dėl to, kad nėra vykdomos net pagrindinės politinės, pilietinės, socialinės, kultūrinės, ekonominės ir žmogaus teisės, įtvirtintos Jungtinių Tautų konvencijose. Europos Sąjunga, kaip demokratijos ir žmogaus teisių puoselėtoja pasaulyje, kaip prieglobsčio pabėgėliams teikėja, turi fundamentalių įsipareigojimų, kuriuos privalo įvykdyti.

268. Europos Sąjunga yra sėkmingiausias politinės integracijos pavyzdys istorijoje ir vis dėlto globaliu lygmeniu nesugebėjo išplėtoti daugiašalės sistemos, gebančios spręsti pasaulinius iššūkius. Efektyvi daugiašalė sistema yra kaip niekada svarbi, atsižvelgiant į esamų pasaulinių grėsmių spektrą – masinio naikinimo ginklų didėjimą ir platinimą, klimato kaitą, skurdą ir pasaulinę pandemiją bei naujų pasaulio galių iškilimą.

269. Pasaulinė nelygybė didėja. Milijardai žmonių gyvena iš 2 JAV dolerių per dieną. Kasdien miršta 30 000 vaikų iki penkerių metų, šimtai milijonų žmonių pasaulyje yra bedarbiai. Keliolika milijonų žmonių dar dirba prievartinį darbą. Dėl to ir toliau sparčiai augs žmonių, išvykstančių į Europą, skaičius. Jungtinių Tautų tūkstantmečio tikslai toli gražu nėra pasiekti, o egzistuojantys instrumentai yra neveiksmingi arba neteisingai naudojami. Pasaulinės prekybos derybos yra sustojusios. Tarptautinė prekyba turi tarnauti darniai plėtrai besivystančiose valstybėse.

270. Europos Sąjungos bendros užsienio ir saugumo politikos tikslai:

• saugoti Sąjungos valstybių narių bendras vertybes, pagrindinius interesus, nepriklausomybę ir vientisumą;

• stiprinti Sąjungos ir jos narių saugumą;

• saugoti taiką ir stiprinti tarptautinį saugumą;

• skatinti tarptautinį bendradarbiavimą;

• plėtoti ir tvirtinti demokratiją bei teisės viršenybę, pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms.

271. Europos Sąjungos sutartyje nurodomi keli būdai, kaip pasiekti šių tikslų:

• apibrėžti bendros užsienio ir saugumo politikos principus ir rekomendacijas;

• apsispręsti dėl bendrų strategijų, kuriose įtvirtintos bendradarbiavimo su atskiromis valstybėmis rekomendacijos. Kiekviena strategija tiksliai nusako savo tikslus, trukmę ir išteklius, kurių prireiks iš Europos Sąjungos ir valstybių narių. Šiuo metu yra bendros strategijos dėl Rusijos, Ukrainos, Viduržemio jūros ir Artimųjų Rytų taikos proceso;

• imtis bendrų veiksmų ir užimti bendrą poziciją. Tai įpareigoja valstybes nares laikytis tam tikros krypties ir konkretaus veiksmų plano.

272. Nuo Bendros užsienio ir saugumo politikos įvedimo Europos Sąjunga kritikuojama dėl to, kad neįgyvendina jos tikslų. Lisabonos sutartis padidintų Europos Sąjungos efektyvumą ir matomumą užsienio politikoje. Ši sutartis turėtų sustiprinti pažangų bendros saugumo politikos formavimą ir leisti ES prisijungti prie tarptautinių sutarčių ir konvencijų.

273. Europos Sąjunga įtraukė humanitarinius ir gelbėjimo, taikos palaikymo bei krizių valdymo uždavinius į Europos saugumo ir gynybos politiką, kurios tikslas – sustiprinti ES gebėjimą veikti tarptautinėje konfliktų prevencijos ir krizių valdymo procese už Europos ribų. ES nusistatė tikslą tapti pajėgiai dislokuoti 60 000 žmonių pajėgas per 60 dienų ir išlaikyti jas vietoje bent vienerius metus humanitariniais ir gelbėjimo, taikos palaikymo ir krizių valdymo tikslais. Bet kuri būsima ES užsienio politikos ir tarptautinių santykių vizija turės atsižvelgti į kiekvienos ES valstybės narės skirtingą statusą (ar ta valstybė yra neutrali, NATO narė ir pan.) ir jos įsipareigojimus santykiuose su kitomis tarptautinėmis organizacijomis, pavyzdžiui, NATO.

274. Šiandien ES neturi bendro balso tarptautinėse organizacijose, išskyrus Pasaulinę prekybos organizaciją, nes valstybės narės išsaugojo savo individualias vietas visur, kur tik joms yra atstovaujama (Tarptautiniame valiutos fonde, Jungtinėse Tautose, kt.). Tai reiškia, kad didžiosios pasaulinės valstybės, pvz., JAV, turi daug daugiau svorio tarptautiniuose santykiuose nei individualios Europos valstybės.

275. ES yra svarbi pasaulio veikėja tarptautinėje plėtroje, ypač prekyboje. ES ir jos valstybės narės yra didžiausios tarptautinio vystomojo bendradarbiavimo paramos teikėjos. Esminis ir visus liečiantis ES plėtros bendradarbiavimo tikslas – skurdo panaikinimas per darnią plėtrą, įskaitant Jungtinių Tautų tūkstantmečio plėtros tikslų pasiekimą. Europos plėtros politika kritikuojama dėl nenuoseklumo, nes valstybės narės netinkamai koordinuoja savo nacionalines plėtros politikas, dažnai teigiama, kad ES plėtros politika būtų stipresnė, jei būtų geriau suderinta su kitomis ES politikos sritimis, ypač prekybos, žemės ūkio, konfliktų prevencijos, žmogaus teisių ir aplinkosaugos.

276. Vienintelė tarptautinė institucija, kurioje Europos Sąjungai atstovaujama vieningai, yra Pasaulinė prekybos organizacija, nes Sąjunga turi galią derėtis dėl prekybos susitarimų Europos Sąjungos valstybių narių vardu. ES taip pat pati veda derybas dėl dvišalių prekybos susitarimų su valstybėmis ar regioninėmis valstybių grupėmis. Kaip didžiausia bendra rinka pasaulyje, ES yra svarbiausia daugumos besivystančių valstybių prekybos partnerė ir daro didelę įtaką pasaulio prekybai.

277. Kitas svarbus Europos išorinių santykių aspektas – santykių su kaimynėmis plėtojimas. ES derasi dėl stojimo į ją su Kroatija, buvusios Jugoslavijos Makedonijos Respublika ir Turkija. Per Europos kaimynystės politiką ES siekia išvengti naujų skiriamųjų linijų tarp išsiplėtusios ES ir jos kaimynių rytuose ir Viduržemio jūros pietinėje bei rytinėje pakrantėje. Ši politika siūlo kaimyninėms valstybėms privilegijuotus santykius, grįstus abipusiu įsipareigojimu bendroms vertybėms, įskaitant demokratiją ir žmogaus teises, teisės viršenybę, gero valdymo, rinkos ekonomikos ir darnios plėtros principus; kad judėtų gilesnio ekonominio ir politinio, kultūrinio ir saugumo bendradarbiavimo link. Europos kaimynystės politika taikoma ES artimiausioms kaimynėms: Alžyrui, Armėnijai, Azerbaidžanui, Baltarusijai, Egiptui, Gruzijai, Izraeliui, Jordanui, Libanui, Libijai, Moldavijai, Marokui, Palestinos savivaldai, Sirijai, Tunisui ir Ukrainai. Nors Rusija taip pat yra ES kaimynė, santykiai su ja plėtojami per Strateginę partnerystę.

278. Mes manome, kad Europos Sąjunga neišnaudoja viso savo potencialo įtakai pasaulio iššūkiams ir jo valdymui daryti. Tuo tikslu:

• ES biudžete 2007–2013 m. turėtų būti skiriama daugiau lėšų vargingoms ir mažesnių pajamų valstybėms, ES plėtros programos turėtų būti kreipiamos teisingos plėtros link;

• ES turėtų geriau dirbti, kad darytų įtaką JT, Pasaulio bankui, Tarptautiniam valiutos fondui ir Pasaulinės prekybos organizacijos plėtros politikai, remtų geresnį besivystančių valstybių dalyvavimą ir didesnį skaidrumą priimant sprendimus;

• turėtų būti didesnis parlamentų, įskaitant nacionalinius parlamentus, Europos Parlamentą ir kitas parlamentines asamblėjas, dalyvavimas politikos formavimo procese, kad padidėtų jų atsakomybė;

• demokratinis valdymas yra JT tūkstantmečio tikslų siekimo įrankis; taigi turime kovoti, kad būtų užtikrinta, jog visos ES plėtros bendradarbiavimo politikos ir programos apims vietines valdžios institucijas besivystančiose ir pereinamojo laikotarpio valstybėse;

• siekti ES plėtros politikos visiems bendrai ir priimti didesnę paramą iš plataus Europos pilietinės visuomenės partnerių spektro – dirbti su nevyriausybinėmis plėtros organizacijomis, moterų ir jaunimo grupėmis, profesinėmis sąjungomis, verslo asociacijomis ir akademine visuomene;

• ES turi vaidinti aktyvų vaidmenį JT reformoje. JT Saugumo taryba turėtų geriau reprezentuoti šiandienos tarptautinius santykius ir integruoti naujus nuolatinius narius. Turi būti įkurta Žmogaus vystymo taryba, įpareigota užtikrinti, kad būtų pasiekti tūkstantmečio plėtros tikslai, ir nustatanti struktūrinius ryšius tarp Pasaulinės prekybos organizacijos ir JT, Tarptautinės darbo organizacijos, JT plėtros programos, UNESCO, Pasaulio sveikatos organizacijos, JT aplinkosaugos programos ir Daugiašalio aplinkosaugos susitarimo sekretoriato;

• įgyvendinti kokybiškų darbo vietų kūrimo ir visiško užimtumo tikslą kaip pasaulinį ES tikslą visose jos tarptautinės veiklos kryptyse;

• turi būti rasti nauji plėtros finansavimo būdai;

• panaikinti užsienio skolą vargingiausioms valstybėms. ES privalo remti greitesnio skolos mažinimo valstybėms, įsipareigojusioms mažinti skurdą, atvejus, kaip ir susieti skolos mažinimą glaudžiau su tarptautinio skurdo mažinimo tikslais;

• turi būti remiami ir skatinami mokymų mainai tarp visų Europos valstybių karo akademijų, taip pat žmogiškųjų ryšių praktinis palaikymas (bendros pratybos, operacijos ir t. t.);

• turi būti gerinami ES civilių ir kariškių krizių valdymo ir konfliktų prevencijos gebėjimai;

• ES dvišaliuose ir daugiašaliuose santykiuose turi būti labiau siekiama pagarbos žmogaus teisėms;

• ES turi imtis nuolatinio vaidmens, toliau plėtojant ir gerinant tarptautinę teisinę tvarką, imantis aktyvių veiksmų tarptautinių teisinių instrumentų kūrimo procese, užtikrinant tarptautinę atsakomybę ir remiant tarptautinių teismų ir tribunolų vaidmenį.

MES IR GLOBALIZACIJOS IŠŠŪKIAI

279. Mes gyvename intensyvios globalizacijos iššūkių amžiuje. Ekonomikos, komercijos ir kapitalo judėjimų globalios galimybės, moksliniai laimėjimai sveikatos priežiūros ir žemės ūkio srityse teikia daug naujų perspektyvų. Informacijos, finansų ir prekybos, darbo rinkos globalizacija spartina kompanijų rinkų, pramoninių sandorių ir investicijų augimą, lemia struktūrinius regionų pokyčius. Tačiau daugelyje tautų bei įvairiuose pasaulio regionuose auga ir nelygybė, didėja skurdas, nyksta nacionalinės vertybės, ryškėja kultūrų vienodėjimas, stiprėja gamtinės aplinkos erozija, sparčiai nyksta įvairios gyvūnų rūšys.

280. Mes matome ir globalizacijos teikiamą naudą, ir jos keliamas naujas grėsmes: plintantį vartotojišką kosmopolitizmą, „protų nutekėjimą“, valstybės savarankiškumo mažėjimą, transnacionalinių finansų ir pramonės korporacijų diktatą mūsų ekonomikai, didėjantį atsilikimą mokslo ir technologijų srityje. Tai nemažas pavojus ir Lietuvai.

281. Dėl to mes pasisakome už veiksmingos, subalansuotos bei skatinančios augimą ir užimtumą politikos taikymą Lietuvoje ir Europos Sąjungoje, už investicijas į mūsų žmonių švietimą ir kultūrinio identiteto stiprinimą, kaip veiksmingą atsaką neigiamiems globalizacijos iššūkiams.

282. Lietuva kartu su Europos Sąjungos valstybėmis turi ieškoti sprendimų kelių. Socialdemokratams yra visiškai aišku, kad šiandien mes galime veikti lokaliai, tik mąstydami globaliai. Tautinei valstybei sustiprėti įmanoma tik tada, kai ji stiprėja ir tarptautiniu mastu. Lietuva, kaip valstybė, yra veikiama globalių veiksnių. Nelygiavertė tarptautinė prekyba, globali nereguliuojama elektroninė finansinių operacijų rinka, valstybių sienų nepaisanti tarša, infekcinės pandemijos, darbo jėgos migracija, globalių procesų veikiamos maisto ir žaliavų bei energetinių išteklių kainos, tarptautinio terorizmo grėsmės negali būti išspręstos vien Lietuvos pastangomis. Tam reikia koordinuoto atsako tiek Lietuvos, tiek Europos Sąjungos, tiek pasauliniu mastu.

283. Šiandien pasaulis yra apimtas globalios finansinio kapitalizmo krizės, nereguliuojamas liberalus finansinis kapitalizmas sukėlė milžinišką finansinių kreditinių rinkų griūtį, pasaulio ekonomikos smukimą, nedarbo ir socialinės nelygybės augimą. Akivaizdu, kad į globalią krizę gali būti tik vienas atsakas – visų valstybių globalūs veiksmai. Bet skirtingos ideologijos mato skirtingus kelius globaliai krizei įveikti.

284. JAV ir Europos Sąjunga imasi ekonomikos gaivinimo ir finansinio stabilizavimo planų, viešųjų ir privačių investicijų fondų bei bankinio sektoriaus reguliavimo iniciatyvų, skaidrumo ir atskaitomybės didinimo, kitų finansinio sektoriaus veiklos griežtesnio reglamentavimo taisyklių nustatymo, didina paramą gyvenamųjų namų statybai, smulkiam ir vidutiniam verslui.

285. Nors visuotinai pripažįstama, kad būtina sustiprinti valstybinio kapitalizmo reguliavimo mechanizmus, bet dešiniosios konservatorių ar liberalų vyriausybės pateikia savo šalių ekonomikos ir finansų sektoriaus gaivinimo planus be aiškios socialinės ir užimtumo bei naujų darbo vietų kūrimo strategijos.

286. Europos socialistų partija paskelbė Europos ekonomikos atgaivinimo ir pažangos planą, siūlantį koordinuotas ir skubias priemones recesijai įveikti, sujungiant jas su naujų darbo vietų „žaliojoje“ ekonomikoje steigimu, investicijomis į naujas technologijas ir inovacijas Europos mastu, skubiomis priemonėmis esamoms darbo vietoms apsaugoti, mokestinių paskatų pritaikymu smulkiam ir vidutiniam verslui, skubiomis priemonėmis finansų rinkai bankų sektoriui reguliuoti bei atgaivinti ir būtinybe Europos Sąjungos veiksmus derinti su JAV atsaku į krizę ir skubia Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko veiklos reforma. Socialinė krizės padarinių įveikimo dimensija turi lydėti tiek fiskalinius , tiek biudžetinius ekonominės recesijos įveikimo stimulus.

Mes klimato kaitos iššūkių akivaizdoje

287. Šiuo metu Lietuvai ir Europai keliamas iššūkis – darnios plėtros siekis: plėtros, kuri patenkina šiandienius poreikius, nekeldama pavojaus ateities kartų gebėjimui tenkinti savuosius.

288. Vis daugiau žmonių mano, kad kova su klimato kaita – labiausiai neatidėliotina mūsų laikų problema. Žmonijos indėlis į globalinį atšilimą dabar jau yra plačiai pripažįstamas. Įvairių tarptautinių ir tarpvyriausybinių specialistų grupių ataskaitos ir pranešimai apie klimato kaitą rodo, kad mes susiduriame su paprastu pasirinkimu: arba skubiai sumažiname dujų, sukeliančių šiltnamio efektą, išskyrimą į aplinką, arba sulauksime nepanaikinamų globalinio atšilimo padarinių. Šiose ataskaitose aiškiai konstatuojama:

• jeigu nesiimsime veiksmų, bendri klimato kaitos kaštai ir rizika sudarys mažiausiai 5 proc. pasaulinio bendrojo vidaus produkto kiekvienais metais;

• jeigu atsižvelgsime į platesnį pavojaus ir poveikio spektrą, žalos įvertinimas gali padidėti iki 20 proc. bendrojo vidaus produkto ar daugiau;

• mūsų dabartiniai ir ateinančių dešimtmečių veiksmai gali sukelti ekonominės ir socialinės veiklos žlugimo pavojų, panašų į sukeliamą didžiųjų karų ir pirmosios XX a. pusės ekonominės depresijos.

289. Pasaulinė priklausomybė nuo iškastinių degalų kelia grėsmę ne tik klimatui: didėjantis energijos rinkų kintamumas ir didelės kainos veda prie ekonominio nestabilumo. Galiausiai vis didėjantis ribotų anglies, naftos ir dujų išteklių poreikis gali sukelti tarptautinius konfliktus.

290. Jeigu nesumažinsime savo priklausomybės nuo iškastinių energijos išteklių, pasaulio ekonomika gali patirti sunkiausią krizę šiuolaikinėje istorijoje. Šiandien nieko nedarymo kaina yra daug didesnė nei efektyvi klimato apsauga. Galiausiai ateityje neturėtų būti jokio konflikto tarp prieinamų energijos kainų ir pažangios klimato politikos.

291. Klimato pokyčių padariniai bus ne tik ekonominiai, bet ir bus matuojami žmonių gyvybėmis, sunkiai valdoma naujos migracijos banga ir galimais naujais konfliktais. Nuolatinis iškastinių energetinių išteklių kainų augimas labiausiai paveiks vargingiausiai gyvenančius žmones, palikdamas daugelį jų energijos skurde. Pasaulio mastu sausros, badas ir energijos skurdas Afrikoje, Pietryčių Azijoje ir ypač Viduriniuosiuose Rytuose gali sukelti didelius migrantų srautus į Europą.

292. Privalome veikti dabar, kad pertvarkytume energijos gamybą ir vartojimą taip, kad sumažintume anglies dvideginio ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų išskyrimą. Jeigu iki 2020 m. nebus reikšmingai sumažintas šių dujų išskyrimas, sulauksime drastiškų padarinių.

293. Nauji, alternatyvūs energijos šaltiniai yra būtini. Jeigu norime įvykdyti ambicingus ir būtinus uždavinius, kad pasiektume darnios plėtros ir sumažintume globalinio atšilimo padarinius, reikia didelių pokyčių transporto, gyvenamųjų namų statybos, logistikos, vartojimo ir industrinės gamybos srityse. Turi būti plėtojamos naujos, kooperacinės tarptautinių susitarimų formos ir tyrinėjamos naujos vystymosi strategijos trečiojo pasaulio šalims. Smulkių patobulinimų daugiau nebeužtenka.

294. Darni plėtra tapo fundamentaliu ES tikslu, kai ji buvo įtraukta į Amsterdamo sutartį kaip visiems rūpimas ES politikos siekis. Kovoje su klimato kaita Europos valstybių ir vyriausybių vadovai prisiėmė tarptautinius įsipareigojimus pagal Kioto protokolą.

295. ES darnios plėtros strategijoje nustatyti tikslai, uždaviniai ir kokretūs veiksmai dėmesį telkia ties septyniais prioritetiniais iššūkiais: klimato kaita ir švari energija; darnus transportas; darnus vartojimas ir gamyba; grėsmės visuomenės sveikatai; geresnis gamtos išteklių valdymas; socialinė integracija, demografija ir migracija; kova su globaliniu skurdu. Ši strategija apima privalomus uždavinius šiltnamio efektą sukeliančių dujų išskyrimo mažinimui, atsinaujinantiems energijos šaltiniams ir Europos energijos efektyvumo veiksmų planui.

296. Vis dėlto nors ES yra vieninga dėl savo įsipareigojimų plėtoti darnią, mažai anglies dvideginio išskiriančią ekonomiką, šių ambicingų tikslų įgyvendinimas bus sudėtingas, jeigu teisinga politika nebus formuojama tarptautiniu lygmeniu, ypač jei prie šių tikslų įgyvendinimo aktyviai neprisidės tokios šalys, kaip JAV ir Kinija.

297. Mūsų pagrindiniai pasiūlymai yra tokie:

Alternatyvi, nepriklausoma ir saugi energija Europai

• Europos energijos strategija turi išspręsti klimato kaitos ir energijos politikos problemas integruotu būdu.

• Naujoji strategija turėtų būti grindžiama darnos principu.

• Pagrindiniai elementai yra atsinaujinanti energija ir energijos efektyvumas.

• Atsinaujinančios energijos ir efektyvesnio energijos panaudojimo pasiūlymai teikia Europai didžiulių ekonominių galimybių.

• Darnos principas reiškia daugiau nei vien energijos vartojimo modelio keitimą: jis susijęs su gamyba, vartojimu, transportu, gyvenamųjų namų statyba, miesto planavimu ir kitomis urbanistinės veiklos sritimis.

Protingas ir aplinkai nekenkiantis ekonominis augimas

• Protingas augimas reikalauja darnaus plėtojimosi ir klimato kaitos problemų sprendimų derinimo.

• „Žaliosios“ ekonomikos skatinimas palengvina būtiną perėjimą prie mažai anglies dvideginio išskiriančios pramoninės gamybos.

• Europa privalo orientuoti tyrimus į pagrindines technologines sritis aplinkai, nekenkenčiai pramoninei gamybai įgyvendinti.

• Europai reikalingas teisingas privačių ir viešų investicijų, piliečių apsisprendimo ir vyriausybių politinės valios derinys, kad būtų pereita prie mažai anglies dvideginio išskiriančios gamybos būdų.

Veikimas visais lygmenimis

• Vartotojų pasirinkimas ir interesai yra didžiulis, visiškai nepanaudotas šaltinis kovoje su klimato kaita.

• Piliečių individualus energijos pasirinkimas gali būti veikiamas jų vietinės bendruomenės ir tos valstybės, kurioje jie gyvena, „energijos kultūros“.

• Labai svarbios yra viešosios politikos kryptys, ypač regioniniu ir vietiniu lygmenimis, skatinančios energijos efektyvų naudojimą ir jos taupymą.

• Europos Sąjungos šalių narių vyriausybės ir parlamentai turi akcentuoti visų visuomenės narių kolektyvinę atsakomybę už aplinkos apsaugą, kovojant su klimato pokyčiais.

Pasaulinis atsakas į pasaulinį iššūkį

• Klimato neigiamus pokyčius mažinanti energijos vartojimo strategija turi tapti pagrindiniu Europos užsienio, saugumo ir plėtros politikos elementu.

• Saugus aprūpinimas energija privalo būti neatskiriama ES bendros užsienio ir saugumo, plėtros ir prekybos politikos dalimi.

• Europos socialistai ir socialdemokratai reikalauja bendro atsako į šį pasaulinį iššūkį. JAV, taip pat didžiosios besivystančios valstybės turi būti įtrauktos į Jungtinių Tautų klimato kaitos konvencijos įgyvendinimą.

• Investicinė parama alternatyviems energijos šaltiniams turi būti lydima ir bendradarbiavimo su besivystančiomis valstybėmis, priklausomomis nuo energijos importo.

MŪSŲ TIKSLAI NATO

298. Sugriuvus TSRS ir iširus Varšuvos blokui, nugriuvus Berlyno sienai ir pasibaigus šaltojo karo epochai, po 1990 m. kovo 11 d. prasidėjus Europos Sąjungos ir Šiaurės Atlanto sutarties (NATO) plėtrai ir Europos vienijimuisi, susidarė naujos sąlygos kurti taikesnį ir labiau besivienijantį pasaulį. Sėkminga NATO ir Europos Sąjungos plėtra suteikė vilčių pasauliui būti be naujų skiriamųjų linijų, karų ir susipriešinimo. Tačiau 2002 m. rugsėjo 11 d. įvykiai Niujorke ir Vašingtone pademonstravo, kad reakcingi religiniai ir kitokie fundamentalistai, taikantys teroristinius metodus, gali pasaulį laikyti nežinioje ir be stabilesnio plėtojimosi perspektyvų. Atsakas į tai – kolektyvinės gynybos sistemos ir solidarios visų demokratinių šalių pastangos kovoti su teroristinėmis organizacijomis.

299. NATO mes matome kaip pasaulinės kolektyvinės gynybos sistemos dalį, galinčią imtis krizių prevencijos, taikos palaikymo misijų, taip pat kolektyviai gintis galimų išpuolių atvejais. Neabejojame, kad NATO, įstojant į ją vis naujoms demokratijoms, keisis. Šios organizacijos paskirtis priklausys nuo visų jos narių bendrų tikslų, nuo to, ar, sprendžiant šiuolaikinio pasaulio iššūkius, bus įtvirtintas daugiašališkumas, o priimant sprendimus, griežtai laikomasi teisės viršenybės principo. Mums nepriimtinas vienos kurios nors šalies dominavimas sprendžiant pasaulinio saugumo problemas. NATO šalių ir šalių, kurios nėra NATO narės, partnerystė yra tas kelias, kuris geriausiai užtikrins taiką ir stabilumą pasaulyje.

300. Dalyvavimas NATO taip pat turi daug tikslų. NATO suteikia savo nariams tvirtas saugumo garantijas, tai reiškia, kad į tokią didesnio saugumo bei stabilumo erdvę yra investuojama noriau, drąsiau. Dėl to akivaizdu, kad NATO pagerina šalies ekonominio augimo perspektyvas. NATO šalyse karinės struktūros yra besąlygiškai pavaldžios demokratiškai suformuotai politinei valdžiai. Organizacijos narės karinis biudžetas turi būti skaidrus. Visa tai sustiprina politinį stabilumą bei demokratiją šalies – NATO narės – viduje, mažina autoritarizmo atgimimo pavojų.

301. Šiuo metu Lietuvai nėra tiesioginių karinių grėsmių, nėra kaimynų, su kuriais nesutartumėme. Taigi mes esame panašioje arba tokioje pačioje situacijoje, kaip ir daugelis Europos bei Šiaurės Amerikos šalių, priklausančių Šiaurės Atlanto kariniam aljansui. Tačiau kolektyviniai NATO šalių veiksmai kovoje su teroristais Afganistane yra ir Lietuvos, kaip NATO narės, bendras įsipareigojimas.

XI. MES SOCIALISTŲ INTERNACIONALE IR EUROPOS SOCIALISTŲ PARTIJOJE

302. Nuo pat narystės Socialistų internacionale atkūrimo mes aktyviai dalyvaujame Socialistų internacionalo veikloje. Dalyvavimas Socialistų internacionalo organizuojamose darbo grupėse, Tarybos posėdžiuose ar kongresuose suteikia mums galimybę nuolat jausti viso pasaulio socialistų problemas, koordinuoti savo veiklą bei tobulinti programines nuostatas. Nuo pat 1951 m. liepos 2 d., kai Frankfurte buvo paskelbta Socialistų internacionalo deklaracija „Demokratinio socializmo tikslai“, Socialistų internacionalas savo kongresuose plėtoja socialistinę mintį, apibendrina naujausią patirtį, priimdamas politines gaires, tinkančias visoms šį internacionalą sudarančioms socialistų, socialdemokratų ar leiboristų partijoms. Pamatinis principas, paskelbtas 1951 m., kad „socializmas tinka visiems, kas tik yra įsitikinęs, kad žmogaus išnaudojimas žmogumi turi būti pašalintas”, galioja ir šiandien. Socialistų internacionalo Limos, Stokholmo, Paryžiaus ir San Paulo deklaracijos šiandien sudaro mūsų apmąstymų teorinius pagrindus. Būdami Socialistų internacionalo nariai, mes siekiame suaktyvinti jo veiklą Ukrainoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Pietų Kaukazo valstybėse, kur socialdemokratiniai sąjūdžiai dar nėra stiprūs.

303. Europos Sąjungoje Socialistų internacionalo veikla deleguota Europos socialistų partijai. Mes, kaip visateisiai Europos socialistų partijos nariai, kartu su Europos Sąjungos valstybių narių socialistais, socialdemokratais ir leiboristais įsipareigojome kovoti už socialinį teisingumą kiekvienos šalies viduje ir už solidarumą tarp šalių, kuriant stiprią Europos Sąjungą. Mes siekiame:

• skatinti Europos plėtrą, šalinti skurdą, kurti daugiau ir kokybiškesnių darbo vietų;

• priartinti Europos Sąjungos sprendimus arčiau piliečių;

• suvaldyti nelegalią migraciją ir siekti socialinės integracijos;

• kurti saugesnį, stabilesnį, taikingesnį ir teisingesnį pasaulį, tausojantį aplinką ir žmogų;

• skatinti Europoje demokratiją ir lygybę.

304. 2000 m. Europos Sąjunga, sudarant daugumą joje socialdemokratų, socialistų ar leiboristų vyriausybėms, pirmą kartą parengė ilgalaikę Europos Sąjungos plėtros strategiją, pavadintą Lisabonos strategijos vardu. Būtent Europos socialistų partiją sudarančios Europos Sąjungos valstybių narių partijos patvirtino tai, kaip iki 2010 m. Europą paversti labiausiai dinamiška, žiniomis pagrįsta ekonomine erdve pasaulyje, pajėgia užtikrinti ekonominį augimą, aplinką tausojančią plėtrą, visuotinį užimtumą ir socialinę sanglaudą. Būtent dabar, kai Europos Sąjungoje vėl dominuoja dešiniosios jėgos, mes, socialdemokratai, privalome ypač energingai dirbti, kad Europos socialistų sukurta Lisabonos strategija būtų efektyviai vykdoma. Mes pasiryžę ginti šią strategiją, kad būtų išsaugoti socialiniai standartai, kuriama daugiau ir geresnių darbo vietų, siekiama visiško užimtumo, aukštų aplinkos apsaugos standartų ir tvarios plėtros. Europos socialinis modelis turi būti stiprinamas ir modernizuojamas, ekonominis augimas neturi vykti socialinių garantijų sąskaita. Investicijos turi būti nukreipiamos į mokymosi visą gyvenimą sistemos sukūrimą, mokslinius tyrimus ir inovacijas, biotechnologijas ir žinioms imlias gamybos šakas.

305. Mes kartu su Europos socialistų partija siekiame solidaresnės, stipresnės Europos Sąjungos, išsaugančios socialinės rinkos ekonomiką ir solidarumą tarp valstybių narių, todėl norime ir stipresnių socialinių partnerių, profesinių sąjungų bei nevyriausybinių organizacijų, padedančių burti progresyvias Europos sąjungos jėgas demokratijai, socialiniam teisingumui ir solidarumui Europos Sąjungoje stiprinti.

306. Mes norime, kad Europos socialistų partija būtų:

• labiau matoma ir įtakingesnė Europoje;

• labiau demokratiška ir efektyvesnė Europoje;

• aktyviai įtraukianti visas nacionalines partijas į savo veiklą;

• atvira visiems savo partneriams.

307. Mes norime, kad LSDP Lietuvoje būtų tokia pati, kaip ir Europos socialistų partija Europoje.

308. Mes dalyvaujame Europos socialistų partijos inicijuotame Pasauliniame progresyviųjų jėgų forume. Šiandien šiame Forume sprendžiamos kovos su pasauline AIDS pandemija problemos, nagrinėjami JT tūkstantmečio tikslų įgyvendinimo klausimai, ieškoma kelių Junginių Tautų, Bretono Wudo (Bretton Woods) sistemos reformoms, nagrinėjama globalizacijos įtaka socialinių problemų sprendimams. Tai gali prisidėti prie pasaulinės pažangos ir teisingesnės naujos pasaulio raidos užtikrinimo.

309. Mums, Lietuvos socialdemokratams, atsiveria naujos galimybės daryti įtaką ir Lietuvos, ir Europos Sąjungos, ir pasaulio raidai laisvės, demokratijos, socialinio teisingumo ir solidarumo kryptimi. Mums tenka didelė atsakomybė burti visus Lietuvos žmones, norinčius prisidėti prie Lietuvos ir Europos Sąjungos pažangos. Norime keisti mūsų visuomeninius santykius, įdiegti iš mūsų vertybių bei principų politinei, socialinei, ekonominei ir kultūrinei demokratijai iškylančius įsipareigojimus visose gyvenimo srityse, kad socialdemokratinė Lietuvos ir Europos Sąjungos vizija būtų kuo aiškiau suvokiama žmonėms.

XII. SOCIALDEMOKRATINĖ LIETUVOS IR EUROPOS SĄJUNGOS VIZIJA

310. Dabar kaip niekada svarbi socialdemokratinė Lietuvos ir Europos Sąjungos vizija. Į Europos Sąjungą įstojus dvylikai naujų narių, kurios visos pagal savo raidos lygį gerokai atsilieka nuo Europos Sąjungos senbuvių, ypač svarbu, kad Europos Sąjungos valstybės narės nesivaržytų dėl paramos viena kitos sąskaita, bet suvoktų, jog tik solidarūs veiksmai, šių veiksmų ir politikų koordinavimas, abipusis bendradarbiavimas gali atnešti daugiau naudos tiek atskirai valstybei narei, tiek visai Europos Sąjungai. Turtingų ir neturtingų Europos Sąjungos valstybių nelygybė šiandien akivaizdi, auga naujųjų valstybių narių visuomenėse, kurstydama baimę ir įtampą, sėdama netikėjimą valstybių narių solidarumu ir viso Europos Sąjungos projekto sėkme.

311. Lietuva turi tik vieną kelią – naudodama politinės, ekonominės, socialinės ir kultūrinės demokratijos instrumentus, gerinti žmonių gyvenimo kokybę. Lietuva turi sėkmingai išnaudoti struktūrinių ir sanglaudos fondų lėšas investicijoms į žmonių užimtumą, jų mokymą, perkvalifikavimą, galimybę ilgiau išsilaikyti darbo rinkoje. Turi būti planuojamos ilgalaikės investicijos į mokslą ir tyrimus bei inovacijas ir modernias technologijas. Privalome sparčiau įgyvendinti infrastruktūrinius transporto ir energetikos projektus, kad ekonominis augimas skatintų integraciją į vieningą Europos Sąjungos erdvę. Euro įvedimas Lietuvoje atneš savų trumpalaikių sunkumų, tačiau ilgainiui prisidės prie žmonių gyvenimo pagerėjimo. Tačiau tai bus tik monetarinis instrumentas. Tuo tarpu žinioms imliai ekonomikai ir informacinei visuomenei sukurti, aplinką tausojančiai plėtrai reikalingų biotechnologijų kūrimui reikia ilgalaikės strategijos. Ir tokia strategija yra – tai Lisabonos strategija, ji sukurta ir Lietuvai, ir visai Europos Sąjungai. Tereikia ją įgyvendinti.

312. Pasirinkusi Europos socialdemokratijos kelią, Lietuva sparčiau įsitrauktų į Europos informacijai ir žinioms imlios kūrybinės visuomenės gyvenimą, kuriame vis labiau pradės dominuoti solidarios kooperacijos sugyvenimo principas tarp žmonių, organizacijų bei tautų prieš konkurenciją, siekiančią tik pelno ir netausojančio vartojimo; tai sudarys sąlygas naujų idėjų atsiradimui, sėkmingam ir efektyviam naujų technologijų, pirmiausia informacinių bei biologinių, įgyvendinimui; todėl atsiras poreikis labai įvairaus profilio ir aukštos kvalifikacijos darbuotojų.

313. Tai leis vis daugiau žmonių:

• įgyti profesinį išsilavinimą ir susirasti darbą pagal kiekvieno sugebėjimus;

• dirbti, nes darbas taps jo gyvenimo esmė, o ne vien priemonė atlygiui, kaip išgyvenimo šaltiniui, gauti.

314. Tik eidama tokiu – socialdemokratinio solidarumo – keliu Lietuva turi galimybę išlikti visaverte Europos ir Pasaulio bendrijos nare bei siekti įgyvendinti socialdemokratinę socialinės GEROVĖS VISIEMS politiką.

315. Kai kurie ekonomistai ir dešinieji politikai teigia, kad Europa nebegali sau leisti išlaikyti gerovių valstybių dėl nemažėjančio globalizacijos spaudimo – valstybės turėtų konkuruoti, nustatydamos kuo mažesnius mokesčių tarifus ir ribodamos dirbančiųjų teises.

316. Mes, socialdemokratai, žinome geresnį būdą. Iškeldami socialinės Europos tikslą, sieksime išvengti žalingų Europos Sąjungos valstybių konkurencijos padarinių. Mūsų užduotis – atnaujinti ir sustiprinti gerovės valstybes. Tai reiškia ne jų dabartinės formos išsaugojimą, bet pertvarkymą su naujų teisių ir pareigų apibrėžtimi bei naujo žmonių ir valdžios susitarimo sudarymu.

NAUJOJI SOCIALINĖ EUROPA LIETUVAI IR EUROPOS SĄJUNGAI

317. Europos Sąjunga žavimasi visame pasaulyje dėl ją sudarančių valstybių pastangų plėtoti socialinį gerovės modelį: gerovės valstybių grupė, besidalijanti bendromis vertybėmis, įskaitant žmogaus teises, demokratiją ir solidarumą, ir jungianti pažangią ekonominę plėtrą, socialinį teisingumą, socialinę integraciją ir aplinkosaugą.

318. Vis dėlto ES susiduria su reikšmingais iššūkiais, kurie kelia abejonių dėl socialinės Europos ateities. Globalizacija kelia daugiau reikalavimų Europos darbo jėgai ir ekonomikai. Europos Sąjunga turi senėjančią populiaciją, tai paveiks ir jos ekonominę raidą bei žmonių socialines garantijas bei senatvės pensijas. Vis daugiau moterų nusprendžia neturėti vaikų arba turi tik vieną dėl patiriamų sunkumų, derinant darbą ir šeiminį gyvenimą, ekonominio nesaugumo ir mažos paramos vaikų priežiūrai. Sparčios technologinės permainos didina spaudimą Europos darbo rinkai.

319. Nors skurdas Europos Sąjungoje yra mažesnis nei bet kur kitur pasaulyje, bet kelios dešimtys milijonų europiečių gyvena žemiau skurdo ribos, o nedarbo ir neturto problema yra aktuali daugeliui europiečių. Didžiausią neigiamą poveikį nedarbas Europos Sąjungoje daro jaunimo ir  vyresnio amžiaus žmonių,  ypač moterų pragyvenimo lygiui.

320. Nelygybė Europos Sąjungoje tarp valstybių vis dar išlieka, o išsiplėtusi ES išryškino ir didelius senųjų ir naujųjų Europos Sąjungos šalių narių skirtumus. Šie lydimi vis gilėjančio turtingų ir neturtingų visuomenės sluoksnių atotrūkio, augančių pragyvenimo kaštų, brangstančio gyvenamojo būsto. Lyčių nelygybė vis dar yra didelė problema, moterų gaunamas atlyginimas už tą patį darbą yra neretai mažesnis nei vyrų.

321. Socialinis darbdavių ir darbuotojų dialogas – vienas stipriausių Europos socialinio modelio bruožų – taip pat pastaraisiais metais patiria iššūkių, mažėjant profesinių sąjungų narių skaičiui, vyriausybės paramai ir didėjant daugiašaliam verslo pobūdžiui. Gamybos perkėlimo ir įmonių iškėlimo į besivystančias šalis grėsmė taip pat didina Europos Sąjungos darbo jėgos nesaugumo jausmą.

322. Kai kurios Europos Sąjungos valstybės sunerimusios dėl socialinės gerovės valstybės modelio ateities, nes vis sunkiau sprendžiami socialinio aprūpinimo, sveikatos apsaugos, švietimo klausimai, ryškėja šalių narių konkurencija dėl mažesnių mokesčių, įtakojanti socialinės gerovės valstybės esminių principų šalyse narėse iškraipymus ir iššaukianti didėjantį socialinį nestabilumą tose šalyse.

323. Daugelyje Europos valstybių įsidarbinimas tampa nepatikimas, atsiranda vis daugiau trumpalaikių darbo sutarčių ir laikinų darbų, kuriuose dirbantieji turi mažiau teisių. Didėja fiktyvi savisamda, nelegalus darbas.

324. Dar daug Europos Sąjungoje jaunų žmonių meta mokyklą, įgydami tik žemesnįjį vidurinį išsilavinimą. Šiuolaikinėje Europoje vis dar vyrauja tendencija, kai žemos kvalifikacijos darbininko sūnus meta mokyklą, dirba žemos kvalifikacijos darbą arba tampa bedarbiu, užuot stojęs į universitetą ir įgijęs aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą.

325. Europos visuomenė tampa vis labiau daugiakultūrinė. Daugelio Europos valstybių ekonomika augo dėl mobilios, iš kitų šalių atvykstančios darbo jėgos. Nacionalinėse diskusijose svarbią vietą užima žmonių įvairovės ir integracijos keliami iššūkiai, įtraukdami naujus klausimus dėl teisingos įdarbinimo, apgyvendinimo, išsilavinimo ir pilietybės politikos.

326. Europos Sąjunga nuo pat pradžių turėjo daug socialinių tikslų, mėgindama pasiekti, kad būtų mokamas vienodas atlyginimas už vienodą darbą. Vieninga ES vidaus rinka sukūrė daug darbo vietų, tokiu būdu prisidėdama prie kylančių pragyvenimo standartų ir užimtumo lygio. Europos Sąjunga nustatė minimalias užimtumo ir socialinės politikos normas, kad piliečiai nepatirtų nuostolių dėl atsiveriančių sienų ir kad būtų išvengta socialinės įtampos:

• priimta daug direktyvų, nustatančių minimalias samdos ir darbo sąlygas darbininkams, darbuotojų apsaugą etatų mažinimo ir darbdavių bankroto atveju, sveikos ir saugios darbo aplinkos reikalavimus, darbo laiką, nepilną darbo dieną ir daugelį kitų reikalavimų, taikomų darbe;

• įstatymų leidyba saugo darbininkų, besiverčiančių privačia praktika žmonių ir jų šeimų socialines teises;

• Europos sveikatos draudimo pažymėjimas dabar leidžia Europos piliečiams pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis visose ES valstybėse narėse;

• Europos piliečiai turi teisę gyventi ir dirbti bet kurioje ES valstybėje narėje;

• ES valstybės narės bendradarbiauja tarpusavyje socialinės integracijos, pensijų, sveikatos ir ilgalaikės pagyvenusių žmonių priežiūros srityse, kad nacionalinės socialinės apsaugos sistemų reformos atremtų bendrus iššūkius.

327. Socialiniu dialogu pasiekta daug bendrų Europos profesinių sąjungų ir darbdavių susitarimų, Europos socialiniai partneriai padeda nustatyti Europos darbo ir socialinius standartus. Šiuo metu diskutuojama, kas turi būti padaryta Europos lygmeniu, kad būtų atremti nauji ekonominiai, socialiniai ir užimtumo iššūkiai, ir kaip stiprinti socialinį dialogą.

328. ES Lisabonos strategija, priimta 2000 m., nustato strateginį tikslą Europos Sąjungai tapti konkurencingiausia ir dinamiškiausia žinių ekonomika pasaulyje, gebančia užtikrinti subalansuotą ekonomikos augimą, daugiau ir geresnių darbo vietų bei didesnę socialinę sanglaudą. Vis dėlto daugelis valstybių narių dar nėra Lisabonos tikslų įgyvendinimo kelyje.

329. ES struktūriniai ir sanglaudos fondai – finansiniai ekonomikos ir socialiniai projektai labiau atsilikusiuose Europos regionuose – taip pat buvo esminiai, keliant pragyvenimo standartus ir mažinant nelygybę tarp valstybių ES viduje. Tačiau klausimas, kaip efektyviau ir sparčiau diegti struktūrinių ir sanglaudos fondų paramą naujose valstybėse narėse, padedant joms greitai ir efektyviai plėtotis, prisitaikyti prie dabarties iššūkių ir sąlygų, lieka atviras.

330. Europos Sąjunga sudarė švietimo ir lavinimo programas, ypač ERASMUS schemą, kuri daugeliui Europos universitetų studentų suteikė galimybę studijuoti kitų valstybių narių universitetuose. Kitos programos sudarė sąlygas studentų, dėstytojų ir institucijų mainams mokyklinio, universitetinio, suaugusiųjų ir profesinio ugdymo procese. Tačiau studentų mainų poreikis yra kur kas didesnis nei buvo galvojama.

331. Ekonominė ir pinigų sąjunga bei bendra ES valiuta užtikrino euro zonos šalių finansinį stabilumą, sumažino verslo kaštus ir sutaupė vartotojų pinigų. Stabilumo ir augimo paktas užtikrino patikimą viešųjų finansų euro zonoje valdymą, darė įtaką viešiesiems finansams, įskaitant išlaidas. Tai leido sušvelninti ir pasaulinės finansinės sistemos krizės padarinius ES šalims. Šios krizės akivaizdoje kyla diskusijų, ar Europos centrinis bankas neturėtų įgyti daugiau svertų reguliuoti ES bankinio sektoriaus veiklą.

332. ES yra patraukli legaliai ir nelegaliai migracijai, bet trūksta visapusiško požiūrio į migracijos valdymą ES lygmeniu. Trūksta politikos, kuri sukurtų teisingo elgesio su imigrantais normas ir plėtotų partnerystę su kilmės šalimis bendros plėtros labui. Nėra ir teisinių mechanizmų dėl migracijos ES viduje. Šiuo metu atskirose šalyse narėse teikiama pirmenybė kvalifikuotų darbuotojų migracijai iš besivystančių valstybių, įteisinant laikiną jų apsigyvenimą kaip normą ir nesiimant griežtesnių priemonių kovai su nelegalia migracija.

333. Europos Sąjungos biudžetas yra reikšmingas instrumentas socialinei Europai įgyvendinti. Jis skirstomas šalių narių sanglaudai, paramai žemdirbiams, švietimui ir lavinimui bei socialinei politikai. Svarstytina, ar nusistovėjusios biudžeto skirstymo proporcijos leidžia biudžetą efektyviai naudoti teisingiems prioritetams, atsižvelgiant į šių dienų iššūkius.

334.    Mes, turėdami naująją Europos Sąjungos socialinės politikos viziją, įžvelgiame būtinybę:

• įgyvendinti daugiametę plėtros ir investavimo strategiją Europos ekonominės politikos pagrindu, nukreipiant nacionalines viešąsias investicijas į koordinuotas prioritetines vaiko priežiūros, tyrimų ir plėtros sritis;

• plėtoti ES darbo teisę, skatinant aukštos kokybės įdarbinimą ir darbo sąlygas bei kovojant su darbuotojų nesaugumu, ypač dirbančiųjų pagal laikinas darbo sutartis;

• stiprinti socialinį dialogą, ypač per ES darbo teisės tobulinimą dėl darbininkų informavimo ir konsultavimo bei Europos darbo tarybų teisių stiprinimą;

• skatinti trišalį Europos socialinį dialogą svarstant atlyginimų, darbo kokybės, mokymosi visą gyvenimą ir kitus klausimus;

• spręsti pramonės reorganizavimo klausimus, sukuriant ES strategiją dėl transnacionalinių korporacijų reorganizavimo kontrolės bei ES ir nacionalinių valstybių pramonės reorganizavimo politikos koordinavimo;

• priimti įstatymus dėl viešų sveikatos ir socialinės apsaugos paslaugų;

• siekti, kad ES lygmeniu būtų įvestas minimalios algos, proporcingos nacionaliniam BVP, dydis;

• nustatyti efektyvesnę socialinės, ekonominės ir teritorinės sanglaudos politiką išsiplėtusioje Europos Sąjungoje;

• kelti klausimą apie privataus kapitalo fondų veiklos reglamentavimą, kad užtikrintume skaidrumą, atvirumą, darbininkų informavimą ir konsultavimą bei apgintume socialines teises;

• užbaigti ES bendros energetikos rinkos sukūrimą;

• suteikti naują mokymosi visą gyvenimą teisę visiems, atitinkamai didinant ES skiriamas lėšas šioje srityje;

• visapusiškai peržiūrėti ES biudžetą, atkreipiant dėmesį į ekonominės, socialinės ir aplinkosauginės plėtros prioritetus;

• išnagrinėti galimybę įvesti bendrą ES leidimų gyventi ES šalyse ekonominiams emigrantams procedūrą, derinant su nacionaliniais lygmenimis nustatytų leidimų gyventi politikos koordinavimu;

• plėtoti efektyvią ir visapusišką ES politiką kovai su nelegalia migracija;

• nustatyti ES kokybiškų darbo vietų kūrimo tikslą kaip globalaus užimtumo politikos tikslą.

335. Ši naujoji socialinės GEROVĖS VISIEMS vizija mus įkvepia darbams ir Lietuvos, ir Europos Sąjungos mastu. Ji išlieka labai aktuali ir pasaulinės finansų krizės akivaizdoje. Mes, socialdemokratai, norime įkvėpti visas pažangias Lietuvos jėgas suvienyti savo pastangas, kad ši vizija būtų įgyvendinta.